Paminklas

Humoreska

Ką tik iškeptas socialinių reikalų ministras suposi darbo vietoje. Čia jam viskas patiko – kabinetas, pavaldiniai, alga irgi nemaža, o kur dar premijos ir priedai. Vienintelis dalykas, kuris jį nervino, tai – pensininkai. Jo pirmtakai tai irgi vertino kaip vienintelį minusą, trukdžiusį mėgautis tarnyba. „Kas per padaras tie pensininkai, kad nė viena valdžia jų nemyli“, – svarstė naujasis ministras. Tuo labiau, kad ir premjeras, sveikindamas jį su naujomis pareigomis, draugiškai perspėjo:

– Saugokis jų ir nekartok prieš tave buvusių kolegų klaidų. Reformas pradėk tik gerai išsiaiškinęs, kas tie pensininkai ir kaip su jais kovoti.

Ministras tris dienas suko galvą, bet nė kiek nepasistūmėjo priekin, o čia dar dukrelė vakare, prieš miegą, paklausė:

– Tėveli, iš kur atsiranda pensininkai?

„Tikrai – iš kur? – susigėdo ministras nežinodamas, ką atsakyti, ir tą pačią akimirką suprato, kad dukrelė parodė jam problemos sprendimo būdą. – Kaip paprasta – sužinojus, iš kur jie atsiranda, reikėtų tą skylę uždaryti.“

Ministerija nutarė užsakyti mokslinių tyrimų studiją apie pensininkų kilmę. Viešąjį pirkimą, pasiūlęs pusės milijono kainą, netikėtai laimėjo ministro draugelis, vienintelis atitikęs ypatingą konkurso sąlygą – nugalėtojas turėjo būti per metus triskart laimingai vedęs ir tiek pat skausmingai išsiskyręs.

Laimėtojas nedelsdamas ėmėsi darbo. Nuvyko pas pirmuosius uošvius ir radęs juos abu sėdinčius ant sofos, be užuolankų paklausė:

– Iš kur jūs tokie ir atsiradote?

Toks, rodos, paprastas klausimas, į kurį penkerių metų vaikas atsakytų, tiesiog pribloškė senolius. Abiem antakiai pasikėlė, patys sustingo, sėdi kaip tie vieno kąsnio užkandžiai, persmeigti pagaliuku, ir žiūri stiklinėmis akimis į buvusį žentą. Pirmoji atsitokėjo uošvienė:

– Labai atsiprašau, ar galime pasitarti?

Gavę leidimą, pradėjo tarpusavyje kuždėtis, kaip kokie „Tūkstantmečio vaikai“ su savo mokytoja. Eksžentas žiūrėjo į juos ir stebėjosi. Abu tokie simpatiški, tvarkingi, gražiai apsirengę, vienu žodžiu žmonės kaip žmonės, jeigu nebūtų pensininkai.

– Žinai ką, ženteli, – nutraukė jo mintis uošvienė, – tai tu pas mus pernai atsiradai.

Nieko išsamesnio nesužinojo ir iš kitų – anie buvo išėję į parduotuvę, o laukti nebuvo kada, nes terminai spaudė.

– Tai ką – pusę milijono išleidome veltui, – supyko ministras, gavęs nieko nesakančią tyrimų ataskaitą.

– Kodėl veltui? – nesutinka draugelis. – Aš įsigijau butą senamiestyje, o tu žmonai verslą sukūrei.

Tada ministras pats ėmė veikti. Pas mus įprasta semtis patirties užsienyje, tą patį padarė ir jis – paskambino kolegai vokiečiui:

– Laba diena, kaip jūs ten tvarkotės su pensininkais, ar daug vargo turite?

– Ja, ja, ales gut, – sako vokietis, – jokių rūpesčių. Trečdalis pensininkų išsiperka bilietus į kruizinius laivus ir išplaukia metams aplink pasaulį, tai tiek mes jų ir tematome, nemaža dalis pasiduoda į Karibus, Maldyvus, prasikaitina ten visas žiemas o čia likę taip gudriai įsipaišo į visuomenę, kad neina suprasti, kur pensininkas, o kur ne. Ferštein?

– Perštein, – sako mūsų ministras ir lekia pas premjerą pasigirti: – Vokietijoje tai tvarka, ten niekas taip, kaip mes nesipopina su pensininkais: susodina visus senjorus į laivus ir išplukdo nežinoma kryptimi, jokių kompensacijų už šildymą nedalija, paprasčiausiai ištremia į šiltuosius kraštus ir sukitės ten, kaip išmanote.

– Mintis gera, – pritaria premjeras, – bet mes laivų tiek neturime, nebent silkių nebegaudytume.

– O jeigu nusamdžius pigių skrydžių bendroves ir tuos niekada neprivalgančius senjorus nulakinti į Kolumbiją? Ir pasižmonėtų, ir kokaino į tuščius skrandžius prisikrautų.

– Mintis gera, bet bijau, kad narkotikų rinką išbalansuosim, nors šiaip mąstai šiuolaikiškai, – pagiria premjeras, – reikėtų tau paminklą pastatyti.

– Eureka, – sušuko ministras. – Paminklą reikia statyti ne man, o pirmajam Lietuvos pensininkui. Paskelbsime akciją, gerai ją išreklamuosime, suteiksime patriotiškumo atspalvį, pensininkai norės, kad paminklas stovėtų būtent jų miestelyje, visi puls į archyvus, sėdės ten ištisas dienas, užmirš juos kamuojančias bėdas ir mūsų nebevargins.

Algimantas VAŠKYS


Taip pat skaitykite:

Neįgaliųjų integracija: siekis – kuo daugiau paslaugų
A. Balnionienė: rajono verslininkams – pagalba žengiant į elektroninę erdvę
Skelbiamas konkursas UAB „Klaipėdos rajono energija“ direktoriaus pareigoms
Darželių stygius atveria kelią investuotojams
Mokyklos reorganizavimas nuliūdino judrėniškius
Testai imami nušiurusioje palapinėje
Klestintys Agluonėnai – savojo krašto puoselėtojai
„Pigu.lt“ parduotuvė – Klaipėdos „Molo“ prekybos centre
Dainos vakaras Lapiuose išsilies į festivalį
Ori senatvė „Senjorų dvare“ ne visiems pasiekiama

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Urmu!

Svieto pabaiga. Taip sakydavo ir…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook