Pasirinkimai

Šiandien „Bangoje“ pasakojame istoriją apie priekuliškio žandaro Emilio Josuttis šeimos likimą. Po daugiau nei septyniasdešimties metų savo buvusių namų Priekulėje duris pravėrusi policininko dukra su meile ir ilgesiu prisiminė čia praleistas dienas. Prisiminė savo tėtį, atkaklų ir dorą policininką, atsisakiusį stoti į Nacių partiją ir dar daugiau – atsisakiusį šaudyti 1941-ųjų metų birželyje Gargždų žydus.

E. Josuttis gyvenimo istorija – neeilinė žvelgiant šiandienos akimis. Kas galėjo tuomet atsisakyti paklusti nacių reikalavimams? Dabar taip dažnai girdime: nebuvo kito pasirinkimo! Tačiau E. Josuttis poelgis rodo, kad pasirinkimas visada yra. Bet pasirinkti geba tik stiprios asmenybės, atviros dorovinėms vertybėms ir dešimčiai Dievo įsakymų, kurių vienas tvirtai sako: „Nežudyk!“.

Antrojo pasaulinio karo vėtrose 1944 m. E. Josuttis našlė su trimis vaikais iš Klaipėdos buvo priversta trauktis į vakarus. Tačiau prieš kelerius metus Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus, kur 1942-1943 m. gyveno Josuttis šeima, kieme atsitiktinai buvo rasti užkasti indai. Skalbinių metaliniame katile – sidabriniais krašteliais baltutėlės lėkštės, gėlėti puodeliai bylojo apie čia gyvenusią laimingą jauną šeimą. Tačiau puodo dugne – duženos.

Tas skalbinių katilas su duženomis – ne tik praėjusio šimtmečio itin skaudaus penktojo dešimtmečio rakandas. Šiuo atveju jis įgyja simbolinę prasmę, nes įkūnija neišsipildžiusius lūkesčius sugrįžti į Tėvynę. Kam Irene mama būtų kasusi tuos indus į žemę, jei nebūtų tikėjusi, kad karas baigsis greitai ir jie grįš į savąją Priekulę? „Čia prabėgo mano laimingiausi metai“, – nuoširdžiai ir jaudindamasi ištarė Irene praėjusį penktadienį apsilankiusi buvusiuose savo namuose. Apsilankiusi tam, kad pasidžiaugtų nauja muziejaus ekspozicija – paroda „Žandaro istorija“.

Labai prasminga pajausti, kad mūsų garbaus amžiaus tautiečiai, Antrojo pasaulinio karo audrų nublokšti į kitas šalis, po ilgų aklino sovietmečio metų grįžę Lietuvon, joje visų pirma pamato permainas, pamato pasikeitusią šalį. Mums patiems to pozityvaus žvilgsnio kasdienybėje pristinga.

Žolinės dieną į Šiluvą važiuodami automagistrale Klaipėda–Kaunas galėjome lėkti kaip ant sparnų. Judėjimas ta kryptimi buvo labai mažas. Tačiau kitoje automagistralės pusėje abi juostos buvo kimšte prisikimšusios automobilių, skubančių į Nidą ar Palangą. Prieš akis gi ilgasis pramogų savaitgalis!

Kai autostradoje matai tokias spūstis atostogaujančiųjų ir lekiančiųjų krūvas pinigų palikti brangiuose mūsų kurortuose, vėl sau užsiduodi rebusą: tai kaip čia yra su mūsų pesimistinėmis nuotaikomis, nuolatiniu dejavimu apie varganą būtį, apie skurdą Lietuvoje. Apie jį nepaliaujame kalbėti nuo ryto iki vakaro, pranešinėti per žinias, nepaliaujame aprašinėti spaudoje ir portaluose. Gedulingais veidais skelbiame, jog tai yra nacionalinio lygio nelaimė. Taip, statistikos skaičiai yra baisuokliški: penktadalis žmonių Lietuvoje yra skurde, trečdalis – skurdo rizikoje. Bet Žolinės dieną aplankytame mažame Tytuvėnų miestelyje, apgaubtame nuostabios vienuolyno auros, nustebau pamačiusi žmones, gražiai sutvarkytoje aikštėje besiruošiančius Baltajai vakarienei. Dėvėtų rūbų parduotuvėje pakalbinta pensinio amžiaus pardavėja nuoširdžiai didžiavosi tokia savo miestelėnų bendrystės iniciatyva ir sakė, kad bilietai už 30 eurų į vakarienę buvo graibstyte išgraibstyti. „Bet gi kaime žmonėms skurdas žvelgia į akis, o čia kažkokios vakarienės! Ar ne prabanga?“ – provokavau kalbiąją tytuvėniškę. Moteris tik nusišypsojo: pati prie pensijos per mėnesį prekiaudama prisidurianti pora šimtų eurų, o pensijos gaunanti per 300 eurų. Nėra per daug, bet nesiskundžianti ir kavos su draugėmis išgerianti. „Kokia čia prabanga susirinkti visiems gražų vasaros vakarą pabendrauti? Aš net bilieto nespėjau nusipirkti, tiek buvo norinčiųjų! Kaime, kas bent kiek dirba, tas nedejuoja“, – apibendrindama ištarė pardavėja.

Kokie laikai bebūtų, visi turime pasirinkimą, dejuoti ar įveikti iššūkius, pasiduoti prievartai, ar išlaikyti stuburą. Laikai niekada nebūna lengvi. Ir pasirinkimai taip pat.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių