Ramybės deficitas
Lotynų kalboje žodis deficit reiškia ko nors trūkumą. Dabartinės kartos gyvenime ši sąvoka labiau siejosi su biudžeto deficitu, o vyresnės kartos sąmonėje dar yra išlikęs prisiminimas apie nepriteklių, kai rinkoje prekių paklausa ilgą laiką viršija jų pasiūlą, o kainos neatspindi paklausos bei pasiūlos pusiausvyros.
Koks didžiausias pastarųjų dienų deficitas? Ramybė, kurios linkėjome vienas kitam sutikdami kalėdines šventes, tikėdami Naujųjų metų pozityvia galia. Ramybės trūksta tiek mūsų pačių galvose, tiek visuomenėje, tiek medijose, tiek vyriausybėse, tiek mažutėse, tiek galingiausiose valstybėse.
Trečiadienio pavakare pirmiausia užsienio žinių kanaluose (mūsiškiai tuo metu ramiausiai rodė eilines laidas, net bėgančia eilute nepranešdami apie neeilinį įvykį JAV) nejauku buvo stebėti 4 valandas trukusią Kapitolijaus apgultį. Savom akim matydamas tiesioginę transliaciją, girdėdamas komentarus iš įvykio vietos negalėjai patikėti tuo, ką matai ekrane: D. Trumpo šalininkai paklausė jo ugningų kalbų apie suklastotus prezidento rinkimus ir nukeliavę prie Kongreso prasiveržė pro ypač atlaidžiai iš pradžių reagavusius pareigūnus. Maištininkai su pasimėgavimu ėmė siautėti JAV Senato salėje. Juk to iki šiol nepavyko padaryti niekam nuo 1814-ųjų, kai prieš JAV kariavę britai sudegino Vašingtoną, įskaitant ir tuomet tebestatomą Kapitolijų.
Šiurpu buvo stebėti ir suvokti, kad maištininkai, paniekinę laisviausios šalies statusą, yra ne kokie nors atskraidinti svetimšaliai teroristai, bet savosios šalies žmonės. Senato pastate maištininkai naudojo ašarines dujas, rastas mažiausiai vienas sprogmuo, keli D. Trumpo rėmėjai turėjo antrankius, tikėdamiesi į nelaisvę paimti vieną ar kelis neįtikusius senatorius.
Aišku, demokratinėje visuomenėje maištai yra įmanomi, žmonių skirtingos nuomonės yra normalus reiškinys, tačiau Kapitolijaus šturmas, kuris buvo net su aukomis, labai skausmingas signalas, kad nebesusivokiama, kur yra laisvės galia, ir kur yra atsakomybė. Tas suorganizuotų maištininkų gaivalas, atsainumas ir bandos pajauta labai priminė Sausio 13-osios naktį, kai sovietinės kariuomenės tankai šturmavo Lietuvos televizijos bokštą. Sovietinės ideologijos apkvaitinti kariškiai, „specnazininkai“ šaudė į beginklius žmones, traiškė juos tankų vikšrais. Gal sakysite nėra jokių analogijų su Kapitolijaus okupacija? Yra. Trečiadienio įvykiai JAV atskleidė, kaip galima šiuolaikinės medijos priemonėmis manipuliuoti kažkuo nepatenkintų, kritiškai nemąstančių žmonių sąmone. Kaip greitai tokioje terpėje atgimsta neonacizmas, šovinizmas ir kt.
Kapitolijaus paniekinimas yra ir mūsų vilčių, jog JAV yra demokratijos lopšys, galingiausia pasaulio valstybė, galinti užstoti, padėti menkesniam. Rodos, dabar jau pačiai JAV reikia atsipeikėti nuo lozungų ir analizuoti savosios demokratijos spragas.
Lietuvoje ramybės deficitas kitokio pobūdžio, bet irgi aktualus: didžiausios diskusijos dėl vakcinavimo nuo koronaviruso pirmenybės. Akivaizdu, kad valstybės biudžetas bus sutaupytas: nereikės specialios reklamos, kad skiepytis naudinga. Antivakserių propaganda nebėra aktualija, nes priešingai: norintieji gauti skiepus kaunasi dėl eiliškumo.
Neramios dienos visai Lietuvos Vyriausybei: kaip sudurti galą su galu dėl mažesnių įplaukų į biudžetą. Korona tebešiepia dantis, sergamumo rodikliai nekrenta taip greitai, kaip visiems norėtųsi. Karantino griežtumas bando žmonių atsakingumą ir tirpdo dalies pakantumą.
Ramybės deficitas reiškiasi ir vietos valdžioje: kas bus naujasis Administracijos direktorius, kaip išbandymą atlaikys valdančioji koalicija? Peticiją dėl dabartinio Administracijos direktoriaus darbo tęstinumo teikia net visuomenės atstovai – pirmąkart tokia iniciatyva rajono istorijoje.
Nerimasties gūsiai nuo viršaus iki apačios.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
