Reforma

HUMORESKA

Neatidėliotinų reikalų ministras dirbo nuo pat ryto. Pusę vienuoliktos sučirškė telefonas, skambino premjeras:

– Labas, ministre, ką veiki?

– Krapštau nosį.

– Supratau, netrukdysiu, kai baigsi, pasirodyk pas mane.

Ministras burbėdamas padėjo ragelį. Sekretorė paklausė, kas čia trukdo.

– Premjeras prašė, kad užvažiuočiau, domisi, kaip man sekasi.

– Nepavyks, liftas sugedo.

– Teks susitikimą atidėti.

– Atidėti neįmanoma, jūs gi – neatidėliotinų reikalų ministras, galime tik nukelti…

…Po savaitės ministras pasirodė premjero kabinete ir gavo svarbią užduotį – nušluostyti nosį opozicijai.

– Na jau ne, tegu patys šluostosi, – kratosi jis papildomo darbo.

– Tu nesikarščiuok, išklausyk iki galo, – ramina premjeras, – opozicija širsta, kad mes per dvejus metus valdžioje nieko nenuveikėme, reikalauja pokyčių, tad, brangusis, turi imtis reformų. Ar esi ką nors panašaus daręs?

– Nežinau, kiek čia to panašumo būtų, bet esu daręs tik į kelnes, – nuraudo ministeris.

– Ir koks efektas?

– Vieni pykdavo, kiti juokdavosi.

– Puiku, – patenkintas premjeras patapšnojo per petį ministrui, – su reforma lygiai tas pats – kokią tu ją besukurtum, visada atsiras pirštais badančių, nepatenkintų ir besišaipančių. Tad, brangusis, nedelsk.

Susikvietė ministras savo pavaduotojus, patarėjus ir visi būriu tarėsi, nuo ko tą reformą pradėti. Po ilgų svarstymų nusprendė, kad pigiausia ir logiškiausia būtų reorganizuoti ministeriją, pavadinant ją Atidėtų reikalų ministerija. Atraportavo apie tai premjerui.

– Genialu, – neslėpė susižavėjimo ir pagyrų premjeras, – šita reforma pagerins visos Vyriausybės darbą. Kai tik koks projektas ims strigti, mes jį perduosime jums, jūs jį atidėsite neapibrėžtam laikui, ir pabučiuokit mums į minkštą vietą – viskas pagal įstatymą.

Algimantas VAŠKYS