Skirtingos kančios
Būti ar nebūti – štai mįslė. / Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj / Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo, / Ar su ginklu prieš negandų marias / Į kovą stot ir jais nusikratyti? Šios V. Šekspyro Hamleto monologo dvejonės III veiksme tolygios dabarties abejonėms koronaviruso pandemijos fone. Oi, kaip nusibodo ta tema – girdžiu dūsaujant. Bet vis tiek pasikalbėkime. Jei ką, galima gi ir neskaityti – einam margučių dažyti!
Tikėti ar netikėti, kad kyla trečioji pandemijos banga? Skiepytis ar nesiskiepyti „AstraZeneca“ vakcina, pakeitusia pavadinimą į „Vaxzevria“, važiuoti ar nevažiuoti per Velykas aplankyti per karantino pusmetį išsiilgtų tėvų ar senelių į kitą savivaldybę? Propaganda ar ne propaganda kvietimas skiepytis? Vieni galvą gali guldyti, kad viskas, kas yra susieta su koronavirusu, yra blefas, politiniai žaidimai, farmacininkų dideli pinigai, o kiti galvos nededa, bet mąsto, kokia mūsų ateitis, ką iš tiesų turime daryti, kad išmoktume gyventi kitaip, kitokiose nei anksčiau, ne tokiose komfortiškose sąlygose? Širdį draskančios dvejonės apninka ne tik kiekvieną asmeniškai, bet tos abejonės skaldo net pačius artimiausius žmones, draugus, bendražygius, kolegas, kaimynus. Nebūtinai dėl susikiršinimo reikia akis į akį susitikti. Didžiausios pjautynės dabar vyksta socialiniuose tinkluose. Išsižiok ne taip, kaip tai FB draugelių grupei reikia, tai tuoj gausi į kaktą, tuoj prilipins tokią etiketę, kad ilgai žagsėsi. Gi dabar laisvi liežuviai, betgi – ak, e.policijos patrulis pradėjo socialiniuose tinkluose darbuotis. Bet juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera: neapykantos, pykčio skleidėjai turi dabar pagalį, kuriuo gali mušti. Laisvą žodį smaugia!!! Na, kad tame „laisvame“ žodyje liejasi neapykanta, panieka kitamaniams arba komentaro sakinyje lietuviški tik jungtukai – tai juk ir yra saviraiška ir net drąsa. Tu tai mulkis, kad esą neturi „kritinio mąstymo“.
Štai antradienį pagal atnaujintą prioritetinės vakcinacijos eilės tvarką skiepijosi vienas iš rajono vadovų. Savanoriškai pasirinko nevienareikšmiai vertinamą „AstraZeneca“. Ant slenksčio pusę sakinio nugirdę vakcinos pavadinimą du pensininkai jau ketino apsisukti ant kulno ir mauti nuo skiepijimo centro Gargždų kultūros centre kuo toliau. „Mes tuo nuodu nesiskiepinsime“, – kategoriškai rėžė įsibaiminusieji, bet tuoj aprimo, kai susiprato, jog čia tik tas valdininkas tuo „nuodu“ bus skiepijamas. Juk valdininkui taip ir reikia, ko verta jo gyvybė, jei kas jam ir atsitiktų? Gi mes nusipelnę „Pfizer“! Bet kiek žmonių, tiek ir nuomonių: štai vakar garbi senjorė, pokalbyje telefonu pareiškė visiškai priešingai: abu su vyru pasiskiepijo būtent „AstraZeneca“, antrasis skiepas – gegužę. Abu laukia galimybės laisviau judėti, bendrauti, saugiai eiti į bažnyčią. „Parašykit laikraštyje, kad tie, kurie renkasi vakcinas, nenori tokios ar anokios, tegu lieka eilės gale. Tegu bus skiepijami tie žmonės, kurie patys nori“, – tvirtai kalbėjo skaitytoja. Įdomu tai, kad jos pasiūlymas sutampa su Pasaulio sveikatos organizacijos pasiūlymais.
Lietuvoje, ko gero, tik vienas Lietuvos prezidentas G. Nausėda liko optimistas, teigiantis, kad iki vasaros pabaigos esą bus paskiepyta apie 70 proc. šalies gyventojų. Kol nebus leista skiepytis be jokių prioritetinių eilių, kol nebus vakcinos atvežta tiek, kiek jos galima išnaudoti skiepijimo centruose, tol skaičiai iš mirties taško nepajudės. Pastaruoju metu, rodos, buvo paskiepyta tik apie 6 proc. Lietuvos gyventojų. Klaipėdos rajone yra net 10 skiepijimo centrų, kurie galėtų per dieną paskiepyti apie 1 000 žmonių. Tačiau iki šiol visai savaitei rajonas gaudavo vos apie 1 100 vakcinų. Tiesa, Lietuva šią savaitę įvairių vakcinų gavo žymiai daugiau nei anksčiau, jų žadama daugiau ir rajonui. Vyriausybė kanclerė vakar pranešė, kad masinė vakcinacija prasidėsianti birželyje. Kokiomis sąlygomis – dar neaišku.
Didžiojo šeštadienio viltis – nepaisydami net skaudžiausių kirčių lauksime Jėzaus Prisikėlimo. Viltingos ateities norėtųsi mums visiems. Pasiblaškę nuo ryto iki vakaro Lietuvos valdžios atstovai, viešumoje nelaikantys už dantų liežuvio ir vis pasakojantys, esą bus taip, bet vakare gi jau būna kitaip, gal irgi susivoks, kad reikia darnos sprendimams, kad reikia žmonėms aiškios informacijos, kad reikia verslui žadėti ne vien paramas, bet pagaliau leisti patiems imtis atsakomybės už saugią savo veiklą. Kas į biudžetą mokės mokesčius, jei juos vis į kampą sprausime? Nors, antra vertus, Lietuvoje piniguočių dabar tiek, kiek anksčiau nė su žiburiu nebūtum radęs. Štai Neringoje už vieną kvadratinį metrą statomo gyvenamojo ploto moka 5 000 eurų. Ir dažnai – grynaisiais. Nė nemirktelėję plėšte plėšia iš rankų.
Sunku pakelti įpykusių, susipriešinusių, ypač praradusių darbus žmonių dvasią vien valdžios iš televizijos ekranų pažadais, kad esą po Velykų bus laisviau, jei dabar dar būsime geri, jei nebendrausime būriuose, niekur nevažiuosime. Koronaviruso statistika vėl kyla. Tačiau dalis žmonių jau ir anksčiau valdžios atstovų prašymus pro ausis praleisdavo, dabar tokių randasi vis daugiau. Nei užkardos, nei baudos nebeįveikia pasyvaus pasipriešinimo. Kančios kelias – tik Kristui?
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
