Žurnalisto pastabos
Juokias tas, kas…
Jūsų dar nekvietė pas darbdavį ant kilimėlio? Pakvies. Šįkart susitikimas nebus malonus. Seminarai apie tai, kaip motyvuoti darbuotojus, jau praeitis. Dabar vėl madingi patarimai, kaip įtikti darbdaviui. Kad tik neišmestų į gatvę. Geriau ilgesnė darbo savaitė, žymiai mažesnis atlyginimas. Dar taip neseniai net šalių susitarimu atleistieji varstė redakcijų ar Darbo inspekcijos duris skųsdamiesi patyrę materialinę skriaudą. Esą kompensacija mažesnė… Savo laimės nesuprato. Dabar jau atleidžia be jokio susitarimo ir be kompensacijų.
Nors anais gerais laikais, kai atlyginimas tik didėjo, patikėjęs šviesia ateitimi pasiėmei paskolą svajodamas po trisdešimties metų tapti buto savininku. Nors turi mažamečių vaikų. Kelias vienas – darbo birža. Kiti pasirenka kilpą ar saują tablečių. Kam jau kam, o medikams ir duobkasiams artimiausiais metais darbo nepristigs. Tokia baisi realybė.
Darbdavius pribloškė ne tik pasaulinė krizė, ne vieną į ožio ragą surietė ir per naktį sukurpta naujosios Vyriausybės antikrizinė programa. Kai kuriuos verslininkus įveikė psichologiškai, kai kuriuos – finansiškai. Kai kurie paskelbė bankrotus, palikę kreditorius vargelį vargti.
Štai toks statybų liūtas L. Pinkevičius prieš kelis mėnesius karališkai atšventė vestuves su ilgakoje gražuole. Visa Lietuva seilę varvino. Dabar varvina kreditoriai. Ašaras. Pasirodo, svajonių jaunikio, vilkinčio „Armani“ kostiumus, kišenės kiauros. Tikra Amerika pirtyje. Bet gal tik kreditoriams? Kas čia besupaisys.
Dabar finansinės aferos aukštesnio lygio. Štai „flyLAL“ net Lietuvos prezidentą sugebėjo be skrydžio paslaugų palikti, jau nekalbant apie vienuolika tūkstančių žmonių, sumokėjusių už neįvykusias keliones.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras R. Dagys anąsyk saliamoniškai porino esą, jei pavyks surinkti mokesčius, tada gal ir pašalpos bedarbiams bus didesnės, ir galimybės persikvalifikuoti būsiančios realesnės. Iš kur surinksi, jei ne dirbančių, o bedarbių gausėja? Premjeras A. Kubilius, kietakaktiškai tvirtinęs, esą nėra kitos išeities, kaip tik didinti mokesčius verslui, dabar jau kalba apie kažkokius mistinius keturis milijardus, kuriais per kelerius metus kredituos smulkųjį ir vidutinį verslą. Spaudai uždėję Europos Sąjungoje niekur neregėtą devyniolikos procentų PVM, dabar jau žada kelis milijonus skirti šviečiamiesiems, kultūriniams, sklaidos projektams. Nesuprantama valdžios galvų finansinė logika. Kam smaugti, o paskui remti? Bet juk duodamas įpareigoji? Dėkoti. Tylėti. Nematyti…Taip lengviau valdyti.
Arogantiškai valdžiai keletas mitingėlių pasirodė svetimų jėgų sukurstyti. Ar tos jėgos kursto mitinguotojus, pavyzdžiui, Islandijoje, kurioje prieš kelias dienas taip pat dužo valdžios tvirtovių langai. Taip islandai išliejo įtūžį dėl bankrutuojančios valstybės. Valdžią sugeba drebinti ir prancūzai, ir italai, ir kiti europiečiai. Riaušininkai visur smerkiami ir baudžiami. Bet ne liaudies balsas. Jo įsiklausoma, o po to lekia ir valdžios galvos. Ieškoma išmintingesnių. Pas mus visi lieka savo vietoje. Besiriejantys dėl penkiolikos procentų algos susimažinimo, besinaudojantys pigesne Seimo valgykla, besiginčijantys apie dainuškų kūrybinę vertę. Postringaujantys apie nacionalinį susitarimą tada, kai jau susitarė su tais, su kuriais jiems patiems buvo naudinga. Bailius, besislapstančius nuo mitinguojančiųjų reprezentaciniuose pietuose. Tokius išsirinkome. Estrados žvaigždes, šoumenus. Esą, jei jau nebus naudos iš jų Seime, tai mes, rinkėjai, bent pasijuoksime. Bet išėjo atvirkščiai. Jie juokiasi iš mūsų. Bet gal taip mums ir reikia. Kad pagaliau susiprotėtume, kad rinkimai – ne žaidimas „Šeši nuliai – milijonas…“
Vilija BUTKUVIENĖ
