2020 Liepos 16
Kartu su 7 Žemaitijos rajonuose 25 000 egz. tiražu platinamu spalvotu informaciniu-reklaminiu savaitraščiu 

Žydėjimo terapija

Gal ateityje tapsime kitokie, kitaip gyvensime? Gal žmonių gyvenime sumažės tuštybės, tapsime jautresni, atidesni vieni kitiems?

Pavasaris baigia nuputoti žydinčiais sodais, sausros sukeltomis smėlio audromis pamario ūkininkų laukuose, o mes, globalių aplinkybių įkaitai, tebegyvename tarsi už aukštų sienų. Tikėdami, jog tai tik laikina disharmonija, laukdami sugrįžtančio įprasto gyvenimo ritmo. Tiesa, jau sulaukėme šiokio tokio išlaisvėjimo. „Šiuo metu protestuoti, kad ribojamos žmogaus teisės ir laisvės, gali tik kvailys, visuomenininkas ar į politiką ketinantis eiti asmuo“, – sakė pažįstama teisininkė.

Šią savaitę pirmą kartą per ilgą žurnalistinę praktiką prireikė darbo pažymėjimo. Atėjus į sutartą su teisėja pokalbį Klaipėdos apylinkės teismo Gargždų rūmuose prie įėjimo budėjęs darbuotojas pareikalavo tapatybę liudijančio dokumento. Po to paslaugiai pasiūlė dezinfekuoti rankas. Būtų keista, jei šioje institucijoje nesilaikytų griežtų karantino taisyklių.

Atrodo, pirmąją epidemijos bangą atlaikėme. Žmonės buvo atsakingi, paisė rekomendacijų ir draudimų. Nors ne visi – rajone policijai teko drausminti, bausti administracine tvarka karantino taisyklių pažeidinėtojus, tačiau skųstis į teismą nė vienas neatėjo. Belieka stebėtis žmonių supratingumu.

Su pavasariu prasidėjęs karantinas nesibaigia ir stovint ant vasaros slenksčio – tik pamažu švelnėja. Mažamečiai jau gali lankyti ugdymo įstaigas – palengvinimas tėvams. Vaikai džiaugsmingai veržiasi iš mamų glėbio į grupę susitikti su draugais. O šios sunerimusios: vėsu, o darželio patalpų langai atviri – kiek gali trukti šis palengvinimas... Bet argi liepsi juos uždaryti, protestuosi, kai ugdymo įstaigų darbuotojai karantino laikotarpiu privalo nuolat vėdinti.

Koronaviruso pandemija susiaurino mūsų gyvenimo ribas. Nebėra renginių, susirinkimų, susitikimų. Tarp žmonių – atstumas ir pauzė. Net tarp artimųjų, jeigu jie negyvena kartu. Nerimas slegia vyresnius vienišus žmones, gyvenančius kaime. Atvažiuoja vaikai, prie slenksčio padeda krepšelį su maisto produktais ir vėl – į automobilį. „Argi galvojome sulaukti laikų, kai vaikai negalės su savo tėvais bendrauti?“ – jaudindamasi ištarė „Bangos“ skaitytoja Marytė.

Sunku klausytis kitos kaimo gyventojos, prislėgtos skausmo dėl per anksti išėjusio sūnaus, kad per karantiną negalėjo net palydėti į paskutinę kelionę pagarbiau, pagal visas tradicijas.

Praėjo visiems svarbi gegužės šventė – Motinos diena, bet atskirai gyvenantys vaikai negalėjo jų aplankyti ir apkabinti. Gegužės viduryje – Šeimos diena, kuriai ruošėsi Lapių pagrindinė mokykla, vykdanti integracinį projektą „Bitės neša ne tik medų“. Bitės – tai šeima, todėl Šeimos dieną bendruomenė jį būtų pristačiusi mokinių tėvams. Bet prasmingą šventę teko atidėti.

Ir jaunimą „užkniso“ karantino suvaržymai. Nebėra diplomų įteikimo iškilmių. Antai Vilniuje vienos profesinės mokyklos absolventai jų atsiimti atvyko į autodromą: mokyklos atstovas mokslo baigimo dokumentą kiekvienam įteikė per automobilio langą. Kokios bus abiturientų išleistuvės?

Galbūt koronavirusas padės atrasti gilesnius dalykus, gal išmoksime kritiškai mąstyti? Gal pradėsime suvokti, kokių renginių iš tiesų mums reikia, kurie pakylėja, o kuriems neverta švaistyti pinigų?

Gal ateityje tapsime kitokie, kitaip gyvensime? Gal žmonių gyvenime sumažės tuštybės, tapsime jautresni, atidesni vieni kitiems?

Paprastuose dalykuose įžvelgti prasmingus dalykus mokomės ir mes, žurnalistai. Štai važiuoji per Venckų kaimą ir stebiesi, kaip jis išgražėjęs. Ne tik sodybose žydi gėlės, bet ir viešosios erdvės išpuoselėtos, krepšinio aikštelėje – bendruomenės sumeistrauti suolai. Lapių kaimo centre prie simbolinio akmens gražiai dera našlaitės, mokyklos dovanotos. O žiūrėk, prie sankryžos iš tolo sveikinasi medinė ragana – kūrybiškos daugiabučio gyventojos sumanyta kompozicija kasmet atnaujinama.

O kaip nuostabiai boluoja obelys, skleidžiasi alyvos... Ieškokime nusiraminimo pavasario žydėjime – džiaukimės akimirka „čia ir dabar“.

Virginija LAPIENĖ

Taip pat skaitykite:

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Gera, kur mes

Ką jau ką, o gražias…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook