2014-ieji – Žaliojo medinio arklio metai

Rytų horoskope 2014-ieji metai – Žaliojo medinio arklio metai, kuriam būdinga energija – galingas ir dinamiškas energijos impulsas. „Bangos“ redakcija pasidomėjo, kaip mūsų žmonės augina, prižiūri ir myli didžiausius savo ūkių ir net gyvenimo pagalbininkus arklius.

  • Gruodžio 1 d. ūkinių gyvūnų registre Klaipėdos rajone užregistruoti 444 arkliai ir 153 laikytojai. Jie laiko 258 veislinius žirgus ir 186 darbinius arklius. Šiemet rajone daugiausia Lietuvos jojamųjų veislės žirgų – 71, Lietuvos sunkiųjų – 63, trakėnų – 42, Baltijos hanoverių – 24, žemaitukų – 12. Pernai tuo pačiu laikotarpiu 125 laikytojai turėjo 383 arklius, iš jų 269 veislinius.

Judrėniškiai arklį brangina

S. Jenkus džiaugiasi savo kumelike, kurią prižiūri duktė J. Bružienė.Judrėniškis Steponas Jenkus negali atsisakyti arklio, nors šis ūkyje nebereikalingas. Jis pristigo jėgų dirbti su savo Maže, ją prižiūrėti. Tačiau visą gyvenimą dirbęs su arkliais ir juos mylėjęs, vyras tvirtina, jog kol gyvas, tvarte arklys bus.

„Tokią kumelikę mažai kas turi: gerai traukia, nei spiria, nei kanda – gali po papilve landžioti. Ir vaikas paglosto, nes palenkia galvą. Nei mašinų, nei kombainų nebijo, – savo Mažę gyrė 76-erių metų judrėniškis S. Jenkus, džiaugdamasis gerai „išauklėtu“ gyvuliu, už kurį prieš 7 metus sumokėjo 3 tūkst. litų. – Tuomet gyvenau kaime, dirbau zakristijonu, tai reikėjo važiuoti į bažnyčią. Dabar ilsiuosi – nebėra jėgų. Mažė kaip sanatorijoje tvarte stovi. Žentas ne mėgėjas su arkliu dirbti – labiau technika traukia. Kartais kaimynui daržą suarti paskolinu.“ Tačiau prisipažino, jog skolina tik protingiems žmonėms, kad arklio nesugadintų.

S. Jenkus prisiminė, kad pasikinkęs savo kumelikę šį rudenį važinėjo po kaimą. Keliu dardantį kažkas sustabdė (senolio manymu, miestietis) ir, džiaugdamasis arkliu, jį fotografavo iš visų pusių. „Reikia branginti arklį – mažai kas jų turi“, – ištarė pašnekovas. Duktė Juzefa Bružienė, su kurios šeima jis gyvena, atitarė, kad Judrėnų seniūnijoje belikę apie 10 arklių. O juk anksčiau kiekvienoje sodyboje laikė – koks kaimo žmogus be arklio.

Tik S. Jenkus savo kumelikės neišsižada ir dabar, nors dirbti su ja nebepajėgia. Šią vasarą atsidūręs ligoninėje, prašė dukterį niekam jos neatiduoti. Juk visą gyvenimą dirbo su arkliais – nuo keturiolikos metų. Toks prisirišimas… „Ir kariuomenėje vyriausiuoju arklininku buvau, ir ūkyje su arkliu dirbau, – liejosi nostalgija. – Labai myliu arklius – protingi gyvuliai. Jeigu neiškrisi iš vežimo, užmigusį namo parveš. Partraukia vežimą į kiemą ir sustoja – laukia, kol iškinkys.“

Pasak jo, vieno šeimininko rankose arklys darbingas gali būti 30 metų.

Dabar Maže rūpintis tenka dukrai Juzefai. „Vargas – reikia kasdien šerti ir girdyti, o naudos…“ – nusišypsojo ji. Tvarte stovinčiai kumelei užtenka šieno ir vandens. „Iš karvės tik pienas, o su arkliu gali viską pasidaryti“, – prieštaravo S. Jenkus.

Judrėniškis pasakojo, kad jo jaunystėje ir vėliau be arklio nebuvo galima išsiversti nei žemės ūkyje, nei buityje. Judrėniškis prisiminė, kad jam teko ir vestuvininkus, ir Senelį Šaltį vežti, ir iškeliavusiuosius anapus liūdnoje ceremonijoje gabenti į amžinojo poilsio vietą. Suskaičiavo – 44 mirusiuosius. „Į specialų vežimą kinkydavome du arklius. Vežimą papuošdavome gedulingomis juostomis, berželiais arba eglaitėmis. Iškilmingai, pagarbiai veždavome. O dabar įkiša karstą į mašiną ir nežinai, kas ten važiuoja – vestuvininkai ar laidotuvių procesija“, – mintijo S. Jenkus.

Eidamas į tvartą pasidžiaugti arkliu, jis nešasi kišenėje duonos riekelę. Tik įėjusį šeimininką šis pasveikina arkliškais garsais, laižo jį, ieškodamas skanėsto. „Kol aš gyvas, tvarte arklys bus“, – tvirtai ištarė senolis.


Kantvainiškiai lepina avižomis

R. Labokienė: „Anksčiau keliu važiuojant stabdydavo vokiečių turistai – norėdavo nusifotografuoti.“Ūkininkė Rūta Labokienė iš Kantvainių kaimo arklį laiko ne tik dėl gražumo. Anot 13 hektarų žemės valdančios ir gyvulius auginančios šeimininkės, jis labai praverčia nedideliame ūkelyje.

„Mūsų kumelė Saga nepersidirba: žiemą iš tvarto, kuriame laikome 13 galvijų, išvežame mėšlą. Vasarą iš lankos partempia šieną, rudenį – iš laukų bulves, burokus. Ir daržą prie namų suariame – mažoje dirvoje traktorius neapsisuks. Be to, arkliu neišmindoma žemė – geresni apsisukimai, – kalbėjo ūkininkė, pridūrusi, jog ūkyje visus darbus, kuriuos įmanoma, nudirbantys su arkliu, kad nereikėtų traktoriaus. Ypač didelis pagalbininkas buvęs, kol neturėjo automobilio – važiuodavo į Dituvos turgų, žiemą pasikinkę į gražias roges, keliaudavo pasidairyti po apylinkes.

Savo Sagą R. Labokienė nusipirko prieš 7 metų už 1 800 Lt. Dabar, pasak jos, paklotų apie 4 tūkstančius. „Anksčiau turėjome sportinį arklį – pakinkyti į vežimą negalėjome, nes netreniruotas buvo“, – kalbėjo ūkininkė.

Ji prisipažino, kad arklys, meilus gyvulys, patiko visą gyvenimą. Kaip ir jos mamai Emai, kuriai dabar 88-eri metai. Ir R. Labokienės anūkę Gretą traukia arkliai. Kartais ji užsigeidžia pasėdėti ant Sagos nugaros, bet jodinėti norėtų žirgu.

„Mes lepiname Sagą avižomis, burokais, o ji atsilygina jaukiais arkliškais garsais“, – šypsojosi Rūta.

Virginija LAPIENĖ


Kapstatiškiai turi pagalbininką

Endriejavo seniūnijoje Kapstatų kaime gyvenantys Teresė ir Vytautas Jurkai jau daug metų neįsivaizduoja savo buities be arklio. „Ar pas gydytoją reikia, ar į parduotuvę – visur arkliu važiuojame. Mums kokius 800 m tenka labai blogu keliu važiuoti, tad gelbsti arkliukas“, – pasakojo T. Jurkienė. Šeimininkai arkliui davė Voverės vardą, gyvuliui jau apie 8 metai. „Tikra tiesa, kad arklys padeda nusiraminti, teikia ramybės. Mūsų Voverė – visų mylima, nuglostyta. Turime 5 anūkus, 2 proanūkius. Kai tik jie atvažiuoja iš Vilniaus, iškart lekia prie arkliuko, fotografuojasi. Miesto vaikams Voverė yra tikras stebuklas“, – teigė pašnekovė. Nepaisant to T. Jurkienė užsiminė, kad artimiausiu metu ketina atsisveikinti su Vovere – ją parduoti. „Esame senukai. Vyrui 80 metų, man – 75. Nebeužtenkame jėgų nei šienauti, nei kinkyti. Kraustysimės arčiau miestelio, nes čia net greitąją pagalbą sunku prisikviesti, nėra saugu“, – dėstė moteris.


Paežeriškiams žemaitukas – dėl malonumo

„Nuo vaikystės traukė prie arklių. Senelis augino arklį, kaimynai irgi turėjo… Galbūt šiems gyvuliams esu neabejingas, nes ir pats gimiau Arklio metais“, – „Bangai“ sakė Endriejavo seniūnijoje Paežerio kaime gyvenantis Alvydas Jokubauskas. Arklį, vardu Maksas, jis augina jau apie 8 metus. „Vardą davėme ne mes – ankstesni šeimininkai, tad tokį ir palikome. Dabar mūsų arklys žemaitukas jau kokių 20–21 metų. Jau senas, nelabai turi jėgų rimtiems darbams, tad auginame dėl malonumo. Vaikus panešioja, suteikia džiaugsmo. Be to, ėda nedaug, tad vargo nėra. Užtenka šieno ir kelių avižų maišų“, – pasakojo A. Jokubauskas. Anot jo, žmona Loreta neprieštarauja Makso auginimui, mat, kaip jau pašnekovas minėjo, gyvulio išlaikymas brangiai nekainuoja, „O mūsų jauniausioji 10 metų dukra Elina labai džiaugiasi arkliuku“, – užsiminė pašnekovas.

Agnė ADOMAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių