Už indo ištekėjusi gargždiškė Gabija: „Vyras sužavėjo gerumu ir rūpesčiu“

Gargždiškė Gabija Dhangar 2017 m. baigė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją ir išvyko į Kauną studijuoti odontologinę priežiūrą. Kaune susipažino su savo būsimu vyru Samyaku Dhangaru, kuris atvyko iš Indijos ir Kauno technologijos universitete studijavo mechatronikos inžineriją. Pora šiemet susituokė ir atšventė vestuves Indijoje. Pašnekovė „Bangos“ skaitytojams papasakojo apie pažintį su indu, artimųjų požiūrį ir indiškas vestuves.
Pažintis su mylimuoju iš Indijos
– Kaip judu susipažinote?
– Susipažinome gana primityviai – parašė per feisbuką 2017 metų gruodį, pasiūlė išgerti kavos, tačiau aš nesutikau, galbūt tuomet ne tas galvoje buvo. Toliau ir nebebendravome. Praėjus lygiai metams parašė vėl, ir po savaitės bendravimo pakvietė vakarienės – pats gamino indišką maistą. Pabendravus atrodė malonus, pagarbus, turintis gerą humoro jausmą, tad pagalvojau: „Velniop, surizikuosiu.“ Jo gamintas maistas buvo tobulas. Atsižvelgdamas į tai, jog indiškas maistas man gali būti per aštrus, nenaudojo tiek daug prieskonių. Taip pat namie neturėjo vyno taurių, tad prieš pat pasimatymą bėgo jų pirkti (aišku, man tai pasakė tik gerokai vėliau). Po vakarienės saugiai parvežė mane į studentų bendrabutį, kuriame tuo metu gyvenau, ir laukė, kol įeisiu vidun, nes jau buvo gana vėlu. Tuo būsimas vyras mane ir sužavėjo – dideliu rūpesčiu nuo pat pažinties pradžios.
– Kaip supratote, kad norite kurti bendrą ateitį kartu?
– Po pirmosios vakarienės bendravimas tęsėsi ir susitikdavome dažniau. Kartais, kai dienos metu nebūdavo laiko susitikti, jis vakare atvykdavo prie mano namų tiesiog kartu pasivaikščioti, net jei tai būtų vos pusvalandžiui. Kadangi mano fakultetas buvo visai šalia jo namų, dažnai po paskaitų laukdavo manęs savo namuose su gruzdintais koldūnais. Taip ir leidome vis daugiau laiko kartu, kol pastebėjau, jog daugiau laiko praleidžiu jo namuose nei savo studentų bendrabutyje. Viskas buvo aišku – vos po 5 mėnesių nusprendėme apsigyventi kartu ir, aišku, pasiūlė būti jo mergina. Jis net dabar man dažnai primena, koks laimingas buvo tą dieną, kai pasakiau, jog jį myliu. Kažkokio bendro sprendimo kurti ateitį kartu nebuvo, viskas vyko labai natūraliai – tiesiog visada norėjome būti kartu. Apsigyvenę kartu taip ir nesiskyrėme – nors aš buvau trims mėnesiams išvykusi į Austriją, jis – vasaros atostogų į Indiją, pasitikėjome vienas kitu, ir, man tik nusileidus Vilniaus oro uoste, jis iškart laukė su gėlėmis.
Pakerėjo supratingumu
– Kuo jūsų vyras išsiskyrė iš kitų, sužavėjo?
– Kaip ir minėjau, jis labai rūpestingas, geras, supratingas žmogus. Niekada nebuvo naktinių klubų ar alkoholio mėgėjas, nesikeikia ir yra labai šeimyniškas – kai atvykstame į Gargždus, jis mano šeimą visada lepina indiškais patiekalais. Taip pat mano vyras – džentelmenas. Prieš sėdant į mašiną visų pirma atidaro dureles man ir tik po to įlipa pats. Galbūt tai smulkmena, tačiau labai maloni.
– Kokie judviejų panašumai ir skirtumai? Ar tenka susidurti su kokiais nors iššūkiais? (Pvz., kalba, religija ar kt.?)
– Galiu drąsiai pasakyti, jog mes esame visiškai skirtingi žmonės. Aš labiau „degtukas“, svajotoja, dauguma mano poelgių priklauso nuo nuotaikos, o vyras – užsispyręs, labai kant­rus, ramus, daug dirbantis ir siekiantis tikslo. Būdami skirtingi papildome vienas kitą – jis mane nuramina situacijose, kur reikia kantrybės, aš jį paraginu veikti ten, kur nereiktų laukti. Kalba nebuvo problema, nes abu laisvai kalbame angliškai. Tiesa, vyras jau gali susikalbėti ir lietuviškai. Religija taip pat nekišo kojos – jis budistas, bet, sakyčiau, budizmas yra labiau ramus gyvenimo būdas, o ne religija.
– Kaip nusprendėte susituokti? Ar tai buvo bendras nutarimas, o galbūt vyras kaip nors ypatingai pasipiršo?
– Laikas kartu bėgo neapsakomai greitai, tad normalu, jog dažnai pakalbėdavome apie vestuves, tačiau konkrečių planų nebuvo. Paskutinius porą metų žinojau, jog žiedelis yra kažkur namuose. Pats pasakė, jog jį jau turi, tiesiog laukia geriausios progos. Aš taipogi jo neskubinau, leidau viskam tekėti sava vaga. Tuo metu abu buvome užsivertę darbais, apie žiedą jau buvau ir pamiršusi. Na, ir vieną gražią 2023 metų sausio dieną su raudonų rožių puokšte jis priklaupė ant kelio ir paklausė, ar sutinku būti jo žmona. Kaip pats teigė, daugiau nebenorėjo laukti. Nors ir pasipiršo tiesiog namuose, man tai buvo labai graži ir jautri akimirka.
Artimųjų požiūris
– Kaip šeima, draugai priėmė jūsų užsienietį vyrą?
– Manau, minčių jiems buvo įvairiausių, bet jokių priekaištų negirdėjau. Pažinties pradžioje labai visiems nesiskelbiau – norėjau įsitikinti, jog santykiai rimti. Pirmas jo susitikimas su mano tėvais buvo lygiai po metų, per žiemos šventes. Vyras gimęs Kūčių dieną, tad buvo puiki proga. Tėvai priėmė labai šiltai ir draugiškai, vienintelis mažas „priekaištas“ jam iš tėvų buvo: „Turi išmokti lietuviškai!“ Esu tikra, kad vyras labai daug lietuviškų žodžių pramoko būtent mano tėvų dėka. Taip pat pridėsiu ir savo tetos žodžius, kai pirmąkart su juo susipažino: „Gerietis jis, matosi iš akių.“
– O kaip vyro šeima priėmė kitatautę merginą?
– Vyro šeima taip pat žinojo, jog esame kartu jau ilgą laiką. Jie labai džiaugėsi, jog sūnus pats rado sau tinkamą porą, nes Indijoje labai dažnai antrą pusę išrenka šeima. Na, tokios tradicijos. Taipogi vyro šeima ragino kuo anksčiau atvykti į Indiją ir iškelti vestuves, tad atvykus visi labai laukė, kol pagaliau susipažins su manimi. Vyro giminė labai plati, tad pirmos savaitės Indijoje buvo gana įtemptos – visi norėjo susitikti ir pabendrauti. Šeima taip pat kalba angliškai, tad kalbos barjero nebuvo.

Indiškos vestuvės
– Kaip nusprendėte vestuves švęsti Indijoje? Ar svarstėte variantą vestuves švęsti Lietuvoje?
– Nešvęsti vestuvių Indijoje net nesvarstėme – tai buvo būtina. Vyras turi labai artimą ryšį su šeima, tad norėjosi ir su jais pasidalinti savo laime. Vestuvės čia – labai didelė ir svarbi šventė. Tačiau švęsime vestuves ir Lietuvoje – kaip ir kiekvienai merginai, man vis tiek norisi tos baltos suknelės.
– Kuo indiškos vestuvės skiriasi nuo lietuviškų?
– Vestuvės Lietuvoje dažniausiai trunka dvi dienas – pagrindinė vestuvių diena ir kita diena poilsiui, laiko leidimui su šeima ir draugais. Čia, Indijoje, šventei skiriamos trys, kartais keturios, penkios ar net septynios dienos! Taip pat vestuvės skiriasi ir žmonių skaičiumi – mūsų trijų dienų šventėje dalyvavo net 250 žmonių! Taip yra dėl to, kad į vestuves žmonės nėra kviečiami vieni – pakvietimas yra skirtas visai šeimai, o šeimos čia labai didelės ir plačios.
– Kokios indiškų vestuvių tradicijos?
– Tradicijų čia labai daug ir jos priklauso nuo šalies regiono, tačiau visada pirma vestuvių diena pradedama Mehendi ceremonija, kurios metu henna dažais visoms moterims įvairiausiais raštais išpiešiamos rankos. Nuotakai išpiešiamos ir kojos iki blauzdų. Antroji diena, kaip aš sakau, yra ciberžolės diena, arba kitaip – vyksta Haldi ceremonija, kurios metu jaunavedžiams, sėdintiems ant pakylos, ant veido, rankų bei kojų yra tepama ryškiai oranžinės spalvos ciberžolės pasta – tai simbolizuoja meilę, darną, sėkmę. Tiesa, kadangi esu šviesios odos, ant manęs buvo naudojamas pakaitalas, nes kitu atveju pagrindinę vestuvių dieną visas mano veidas būtų oranžinės spalvos. Na, o po to – šokiai, visi linksminasi. Mūsų Haldi ceremonijoje buvo ir didžėjus, ir net būgnininkų grupė. Na, ir paskutinę, tačiau bene svarbiausią vestuvių dieną, įvyksta vedybos. Kadangi tuokėmės pagal budistų tradicijas, priesaika vyko ant scenos, priešais Budos statulą, degant smilkalams. Šalia manęs ant scenos sėdėjo mano mama, iš vyro pusės – jo mama. Atlikus šią pagrindinę ceremoniją, su vyru skubėjome persirengti, nes tada vyksta jaunavedžių, kaip naujos šeimos, įėjimas. Grojo muzika, buvo fejerverkų. Vėl lipome ant scenos, nes visi svečiai jau buvo sustoję į eilę nusifotografuoti. Nemeluosiu, po poros valandų fotografavimosi jau dairiausi, kur čia prisėsti, nes suknelė taip pat buvo sunkoka. Visas vestuvių dienas yra tiekiamas maistas. Bene svarbiausias indiškų švenčių patiekalas – biryani (ryžiai su vištiena). Tai kažkas panašaus į mūsų plovą, tik, žinoma, su daugiau prieskonių. Po vestuvių vykome į vyro namus, kur taip pat vyko maža ceremonija – ant namų slenksčio stovėjo ąsotis su ryžiais, kurį man reikėjo švelniai paspirti į namų vidų, kad ryžiai pabirtų ant grindų. Taip pat ant žemės buvo patiesta medžiaga, ant kurios reikėjo palikti savo pėdsakus, pamirkius pėdas į raudonus dažus. Tai yra tam tikras ritualas, kai jaunoji po vedybų atvyksta į vyro namus.
Ateities planai
– Kur planuojate gyventi, toliau kurti šeimą? Lietuvoje, Indijoje, o gal dar kitoje šalyje?..
– Nors būti Indijoje labai įdomu, aš per daug prisirišusi prie lietuviškos metų laikų kaitos, švarių ir tvarkingų pap­lūdimių, vėsesnio oro. Vyras, manau, būtų tikrai nieko prieš kurti ateitį Indijoje, tačiau šiuo metu planuojame grįžti ir likti Lietuvoje, Kaune, ten, kur ir susipažinome. Aišku, niekada negali žinoti, gal ateityje nuspręsime kitaip. Tiesiog žinome, jei esame kartu – galime būti ir Afrikoje, svarbiausia, jog kartu. Dar noriu perduoti šilčiausius linkėjimus iš Indijos savo mamytei Ingridai, tetai Gražinai ir seneliui Gediminui! Labai jus myliu ir be galo ilgiuosi!

Erika BLADYKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.