Po brangiausių žmonių netekties – tikėjimo keliu

„Žmonės žino, kad yra bažnyčia, kad yra Dievas. Ir aš žinojau. Ruošiantis Pirmajai komunijai, kunigas manęs paklausė, kam žmogus gyvena žemėje. Atsakiau – kaip žirnius išbėriau: „Žmogus gyvena žemėje, kad įvykdytų Dievo valią ir nueitų į dangų“, – šypsodamasi pasakojimą apie savo dvasinę kelionę pradėjo gargždiškė Jadvyga Belenavičienė ir prisipažino, kad apie Dievo valią susimąstė tik įtikėjusi, po kelių dešimtmečių, kai jos pradėjo ieškoti savo gyvenime.
Praradimai atsiuntė atramą
Kai Jadvyga su tėvais po tremties Sibire atvažiavo į Gargždus ir juos savo namuose tada Kapų (dabar Žemaitės) gatvėje priglaudė mamos sesuo Stefanija Paulikienė, mergaitei buvo šešeri. Tėvų troškimas, kad dukrelė galėtų mokytis Lietuvoje, išsipildė. Gabi ir darbšti moksleivė įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, o baigusi statybos ekonomikos ir organizavimo studijas grįžo dirbti arti namų – į Klaipėdą, kaip norėjo jos mama. Sukūrė šeimą, augino vaikus, visą savo laiką dalijo į dvi dalis – šeimai ir darbui. Taip Klaipėdoje prabėgo du dešimtmečiai. Tik palaidojusi tėvelius Jadvyga su vyru grįžo į savo gimtuosius namus Gargžduose, Ramunių gatvėje, ir jos gyvenimas ėmė keistis. „Supratimas apie Dievą atėjo tada, kai palaidojau savo brangiausiuosius žmones – tėvelius, tetas – ir suvokiau, kad praradau didžiąją meilę žemėje, nes jie buvo mano meilė, jos gavau labai daug iš jų. Ta meile ir gyvenau. Ji mane guodė, stiprino, o kai viskas dingo per kelerius metus, pagalvojau, kaip dabar man reikės toliau gyventi. Nebeturiu į ką atsiremti“, – skausmingus išgyvenimus, kurie palydėjo gilaus tikėjimo link, prisiminė Jadvyga. Tarsi išgirdusi guodžiantį Dievo balsą ir pajutusi jo tiesiamą pagalbos ranką moteris apsisprendė gyventi su Dievu, pagal Dievą ir kad jis bus jos pamatas.
„Iki tol gyvenau vadovaudamasi savo patirtimi arba „kaip išeina“. Manau, kad taip, kaip aš gyvenau, daugelis gyvena. Nueidavau į bažnyčią, matydavau, kad kiti klaupiasi, ir aš klaupdavausi, bet nežinojau, kodėl, stojasi – ir aš stojuosi, meldžiasi – ir aš meldžiuosi“, – laikotarpį iki sąmoningo tikėjimo apibūdino ilgą dvasinį kelią nuėjusi gargždiškė, įsitikinusi, kad Dievas laukia gyvai tikinčių žmonių, kad jam reikia žmonių širdžių, valios ir bendrystės.
Atverti širdį
Ėjimas į bažnyčią dėl „pliusiuko“ Jadvygai atrodo nereikalingas: „Tas ėjimas turi būti ne dėl Dievo, o dėl savęs. Aš gaunu Sakramentus, Dievo žodį ir išėjusi iš bažnyčios turiu pagal jį gyventi.“ Moteris pasakojo, kad, atėjus šiam supratimui, Dievas siuntė jai žmonių, kurie pradėjo kalbėti apie Jėzų ir kvietė melstis į grupeles. „Kai prisijungiau prie tikinčiųjų, keitėsi mano gyvenimas ir aš pati keičiausi. Gyvenimas keičiasi, kai atveri širdį Dievui, kai išpažįsti Jėzų savo gelbėtoju, kai priimi jį į savo gyvenimą, kai pasiryžti jo klausyti. Anksčiau negalvojau, kad Dievas yra gyvas“, – spindinčiomis akimis savo patirtimis dalijosi Jadvyga, neabejojanti, kad kiekvieno žmogaus širdyje yra tikėjimas, tik dažniausiai į Dievą atsigręžiama ištikus kokiai bėdai. Palaimintaisiais ji vadina tuos žmones, kurie tikėjimą, puoselėtą savo tėvų, patyrė nuo pat vaikystės.
„Kai visa širdimi atsiveri Dievui, keičiasi supratimas ir apie žmones, ir apie gyvenimo prasmę. Mane Dievas išmokė pažiūrėti toliau nuo savo kojų pirštų galiukų, pakelti akis į kitą žmogų, jį pamatyti Dievo akimis, o ne savo teisumu“, – tęsė Jadvyga, daugiau nei prieš du dešimtmečius pradėjusi gilaus tikėjimo kelionę. Ji sutiko daug žmonių, kuriuos siejo tikėjimas ir malda, o įsiliejusi į maldos grupeles išgirdo, kad Šventajame Rašte yra atsakymai į visus gyvenimo klausimus.
Iš pradžių nepatikėjusi – skaitė ir nematė konkrečių atsakymų, tačiau kai pradėjo skaityti ir nagrinėti Dievo žodį grupelėse, atsakymus rado.
Įsitraukė į veiklą
Kai 2000 m. Jadvyga iš Klaipėdos parvažiavo gyventi į Gargždus, Šeimos centre (dabar Parapijos namai), kuriam vadovavo Adelija Radžienė, jau rinkosi melstis tikinčiųjų grupelė. Paskui ji didėjo. Atsirado ir „Motinų maldoje“ grupelė, kuri dabar ypač stipri ir jau padalinta į tris.
„Dar viena Parapijos namuose besirenkanti grupelė – „Gyventi Dievo žodžiu“. Meldžiamės vieni už kitus.
Apie 6–7 metus Gargžduose veikė Marijos mokykla, kuri vėliau išaugo į Žemaitijos Marijos mokyklą. Dabar ketvirtadieniais vyksta nuotoliniai mokymai „Kelias“, organizuoti pranciškonų“, – kodėl Parapijos namuose vakarais dega šviesa, paaiškino tikinčioji, kuri daugiau nei 13 metų rengė sužadėtinius Santuokos sakramentui. Šių kursų iniciatorė buvo tuomečio Šeimos centro vadovė A. Radžienė. Ji pradėjo kalbinti Jadvygą, kad imtųsi šios reikalingos veiklos. Jadvygos neryžtingumą pakeitė apsisprendimas po susitikimo Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur dalyvavo ir tikybos mokytojai, o Telšių vyskupas Jonas Boruta įtaigiai kalbėjo apie sužadėtinių rengimą santuokai.
„Sužadėtiniams skirtuose kursuose, kuriuos vedžiau, kai kuriomis temomis kalbėdavo kunigai, pavyzdžiui, apie Santuokos sakramento svarbą, kitas temas buvome pasidaliję mes, kurie ruošėme sužadėtinius šiuose kursuose“, – prisiminė naujos veiklos anuomet neišsigandusi Jadvyga. Ji nė kiek neabejoja ir dabar, kad tai buvo prasminga, nes sužadėtiniai išeidavo pasikeitę, jų akyse atsirasdavo daugiau šilumos. „Yra gyvenimas pagal Dievą ir gyvenimas pagal savo supratimą arba įgytas kitų patirtis. Kai žinai, gali pasirinkti, nes Dievas davė laisvą valią rinktis. Gali gyventi pagal savo norus ir supratimą, gali – pagal Dievą“, – apie kiekvieno žmogaus teisę rinktis dėstė buvusi sužadėtinių rengimo santuokai kursų vadovė.
Jadvygos tikslas – liudyti Dievo darbus savo ir kitų gyvenimu. „Eidami savo keliais daug kur nuklystame ir į purvynus, ir į brūzgynus. Kol išsikapanojame iš ten, reikia ir valios pastangų, ir supratimo. Šventajame Rašte parašyta: „Visi esame nuodėmingi ir kiekvienas stokojame Dievo šlovės.“ Tik per Jėzų ateisime pas dangiškąjį Tėvą. Tai vienintelis kelias“, – tikėjimo šviesą po netekčių atradusi Jadvyga kviečia ir kitus eiti Dievo ieškojimo keliu.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

J. Belenavičienė tikino ne kartą per gyvenimą pajutusi Dievo valią. Gargžduose įsitraukusi į maldos grupelių veiklą ji laukė ženklo, kad Dievas pakviestų dar kažką veikti. Jaunystėje studijų metais akordeonu grojusi, dainavusi ir šokusi Jadvyga netrukus buvo paraginta prisijungti prie tremtinių dainas dainuojančių moterų, kurių dėka atsirado choras „Atminties aidai“.

„Kai kurie žmonės Kalėdas švenčia visai be Dievo, be Jėzaus, nors tai yra Jo gimtadienis ir žmonės tai žino. Jėzus stovi už durų ir galvoja, ar čia jo gimtadienis, ar ne jo, nes dovanas vyniojasi kiti“, – šypsodamasi sakė gargždiškė J. Belenavičienė.