Greitosios medicinos pagalbos medikė buvusių pacientų nepamiršo

„Teigiamai vertinu vaistažoles: medetkų žiedų dedu į bet kokią arbatą. Prisiskinu čiobrelių, liepžiedžių, prisilaužau aviečių stiebelių, ramunėlių žiedų kompresams ir skalavimui, raudonėlių, melisų, katžolių, šeivamedžio žiedų, putino uogų“, – vardijo J. Lukauskienė, gėrėdamasi žydinčiais putinais savo ir kaimynų soduose.

„Vienintelė vieta, kur norėjau dirbti, baigusi medicinos mokyklą, buvo greitoji medicinos pagalba. Matyt, man reikėjo adrenalino, nes kiekvienas atvejis kitoks“, – sakė gargždiškė Janina Lukauskienė, daugiau nei 42 metus skubėjusi pas sergančius pacientus, gelbėjusi gyvybes ir padėjusi į pasaulį ateiti naujoms.
Iš Šalpėnų – į Gargždus
Vaikystės gimtajame Šakinių kaime ant Trumpės upelio kranto prisiminimai Janiną aplanko dažnai. Galbūt tada, vaikystėje, abiejų močiučių diegiama pagarba senam ligotam žmogui, kai vesdavosi lankyti sergančių kaimynų, Janinos širdyje ir pasėjo atjautą bei lėmė tolimesnį jos gyvenimo kelią. Vis dėlto pradinėse klasėse Janina labai norėjo būti mokytoja, paskui – pardavėja, nes tokį darbą dirbo mama. Bet šis dukros noras mamai nepatikęs. Mediko specia­lybė sudominusi gal 10 klasėje, nes klasiokės sesuo buvo baigusi Šiaulių medicinos mokyklą. Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokykloje tais metais, kai stojo Janina, į felčerio specialybę stojančiųjų netrūko: 4 pretendavo į vieną vietą. Sėkmingai išlaikiusi stojamuosius lietuvių kalbos ir literatūros bei chemijos egzaminus, Janina buvo priimta. „Labai patiko mokytis, labai. Baigdama mokslus iš visų valstybinių egzaminų gavau penketus“, – su šypsena prisiminė J. Lukauskienė. Tačiau paskyrimas į Šalpėnų medicinos punktą ką tik baigusios mokslus Klaipėdoje merginos nepradžiugino. „Manau, kad dirbti medicinos punkte gali žmogus, mažiausiai 5 metus dirbęs greitojoje, kai jau turi patirties įvertinti situacijas, t. y. teorines žinias pritaikyti praktikoje“, – įsitikinusi medikė. Šalpėnuose Janina neužsibuvo – darbo vieta atsirado Gargžduose.
Gimdė ir namie, ir automobilyje
Jaunai specialistei, pradėjusiai Gargžduose 1981 m. dirbti felčere greitojoje, netrūko kasdienybės išbandymų. Pirmą gimdymą namuose teko priimti, kai pačiai buvo tik 22-eji. Kaip vyksta gimdymas, Janina stebėjo per praktiką, bet tada šalia buvo atsakingas gydytojas, o dabar visa atsakomybė gulė ant jos pečių. „Pamenu, atvažiuojame pagal iškvietimą į namus Smilgynuose, kūdikis jau gimęs, o gimdyvės vyras sako, kad dar vienas kūdikis pakeliui… Tai buvo vienintelė dvynukų pora, kurią teko priimti“, – prisiminė Janina. Medikė pasakojo, kad pasitaikė ir komplikuotų gimdymų namuose, greitosios automobilyje, tačiau ir gimdyvės, ir kūdikiai išgyveno. Per visus savo darbo metus Janina į gyvenimą palydėjo beveik 30 naujagimių. „Pasitaikė savaitė, kai priėmiau net tris. Tais laikais daug žmonių namuose telefono neturėjo, o kartais iki jo būdavo toli, todėl ne visada suspėdavo laiku gimdyvei iškviesti greitąją pagalbą. Pasitaikydavo, kad moteris namie viena ir nebūdavo kam ją nuvežti į ligoninę gimdyti. Daugumą gimdymų prisimenu“, – sakė Janina, vėliau kviesta jau pas paūgėjusius vaikus, kai smarkiau susirgdavo. Bet mamos jos neprisimindavo, o Janina niekada nepasakydavo, kad joms padėjo namuose ar greitosios automobilyje gimdant vaikelį.
Medikė iki šiol apgailestauja, kad gimdyvėms tekdavo patirti ir nesusipratimų: „Būdavo, kad moteris pati atvažiuoja gimdyti į ligoninę, bet apžiūrėję medikai pasako, kad dar ne laikas, greit negimdys ir išleidžia namo, o tada mes lekiame su švyturėliais.“
Iš mirties nagų
Gyvenimas ir mirtis visada šalia. Greitosios pagalbos medikai džiaugiasi, kai pavyksta žmogų išplėšti iš mirties nasrų, ir jaučia, su kokia viltimi į juos žvelgia ligonis ir jo artimieji. Janina prisiminė ne vieną atvejį, kai pagalba galėjo ir pavėluoti, nes medikai nebuvo pakankamai informuoti apie ligonio būklę, tačiau paskubėti skatino nuojauta. „Praneša, kad žmogus karščiuoja, o atvažiavę randame dūstantį žmogų, kurio veidas, lūpos pamėlusios. Esame radę ir insulto ištiktą žmogų, bet kvietusieji pagalbą nesuvokė tikrosios situacijos“, – pasakojo gargždiškė, per darbo dešimt­mečius taip ir nepripratusi prie mirties. Ypač sunku būdavę, kai tekdavo gelbėti savižudžius, vykti į žmogžudystės vietą, rasti perdozavusių narkotikų viešose vietose ir konstatuoti mirtį.
„Kartą iškvietė greitąją, atvažiavę radome nukentėjusįjį po suolu baloje. Pasodinome į mašiną, bandome apžiūrėti, o jis: „Kad duosiu jums į galvą.“ Janinos nuomone, kai ji pradėjo dirbti, nebuvo tiek agresijos, bet juo toliau, juo labiau jos daugėjo. Medikei teko patirti ir nukentėjusiojo išpuolį. „Buvo 1994 m. Velykos. Vežamas ligonis atrodė be sąmonės, tačiau pasukus į Gargždų ligoninę jis pašoko kaip ant spyruoklių ir kibo man į kaklą. Vairuotojas sustojo, puolė prie mūsų, tempė tą „ligonį“, o jis vis tiek mane puolė. Tada šoko bėgti ir paspruko Taikos gatve. Spėju, kad jis buvo sugėrovų sumuštas, o paskui nesusigaudė, kas ir kur jį veža“, – pasakojo Janina.
Pasitaikė ir kitokių dramatiškų situacijų. Kartą iškviesti žmogui, kuris nusikirto kelių pirštų galus, suteikti pagalbą medikai jų šalia nepamatė. Nelaimės ištiktas išsigandęs žmogus irgi nesusivokė, kur pirštai. „Šalia pjuvenų krūva. Ir pareina šunelis kruvinu snukiu… Pirštų galų neradome…“ – sukrečiantį atvejį prisiminė Janina.
Netikslūs iškvietimai
Varginantį naktinį darbą neretai apsunkindavo pacientai ar kiti pagalbą kvietę asmenys, kurie nurodydavo netikslų ar ne tą adresą, pavyzdžiui, tą, kuriuo anksčiau gyveno. Neseniai apsigyvenusieji ar atvykusieji į svečius irgi negalėdavo pasakyti, kur atvažiuoti greitosios medikams. Pasak Janinos, visais laikais pasitaikydavo melagingų iškvietimų. Kai kelis kartus per parą gavus iškvietimą tuo pačiu adresu niekas durų medikams neatidarydavo, pranešdavo policijai, bet ir pareigūnams jų neatverdavo, nes nei kvietusiųjų, nei „ligonių“ ten nebūdavo.
Gargždiškė pasakojo, jog seniau atvykę pas ligonį medikai būdavo pasitinkami, kad nereikėtų klaidžioti, namai būdavo sutvarkyti, išplauti, ligonio patalynė pervilkta. Tačiau vėliau, Janinos nuomone, daug kas pasikeitė: neliko pagarbos medikams, kurie retai išgirsta gerą žodį, dažniau – priekaištų, kad ilgai važiavo.
Laikas pomėgiams
Sodininkų bendrijoje namą kartu su vyru pasistačiusi J. Lukauskienė prieš kurį laiką patyrė netektį ir liko viena. Gyvenimas pasikeitė ir palikus mylimą darbą, tačiau ji nepritrūksta veiklos: puoselėja prie namų gėlynus, augina daržoves, vaistinius augalus, išbando įvairiausius kepinių receptus, skaito, lanko koncertus ir, žinoma, mezga. Būdama 12 metų jau buvo nusimezgusi bliuzelę trumpomis rankovėmis, nes ilgoms pritrūko siūlų. „Močiutės sesuo labai gražiai nėrė, mezgė ir siuvo. Vasaromis atvažiuodavau pas ją ir norėdavau, kad mane pamokytų, o kai buvau dar mažesnė, leisdavo pavynioti siūlus, palaikyti siūlų gijas, teko ir vilnas pašyti“, – malonias akimirkas prisiminė rankdarbius dar vaikystėje pamėgusi Janina. Megztiniai, suknelės, bliuzelės… Kiek jų numegzta, nesuskaičiuoja. „Teta parodė, kaip mezginio dalis sunerti vąšeliu. Senais laikais, kai nebuvo pirkti siūlų, labai lengva buvo išardyti taip sumegztus megztinius. Tebeturiu lininę suknelę, kurios siūlės sunertos“, – pasakojo moteris. Neseniai Janina ėmė vąšeliu nerti rankinukus, o gegužę keturi buvo eksponuojami Telšiuose parodoje „Džiugo sakmės“.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių