Po devynerių metų kartu kvietiniškiai paskelbė džiugią žinią

Išgyventi kiekvieną tos dienos akimirką, džiaugtis ir šypsotis – tokį draugų patarimą prieš vestuves gavo Sandra ir Erikas STONKAI, vasarą susituokę po devynerių metų gyvenimo kartu. Vestuvėse, kurias jaunieji planavo beveik metus, staigmenos džiugino ir juos, ir svečius. Prie altoriaus tėvelius lydėjo dukrelė Nerilė ir sūnelis Neilas.
Planuoti pradėjo beveik prieš metus
Atslūgus jauduliui, kurio netrūko prieš vestuves, Sandra ir Erikas šypsodamiesi sakė, kad šventė buvo tokia, kokios norėjo, kokią patys planavo.
„Kai prieš kelerius metus Erikas pasipiršo, svarstėme, ko dabar labiau norime: vaikų, namo ar mokslų. Nusprendėme, kad pirmiau – namas. Tada gimė Nerilė, netrukus – Neilas, svajonę apie odontologijos studijas teko pristabdyti. Vestuvės liko… paskutinėje vietoje“, – prisipažino Sandra. Kai vaikai prakuto, abu su Eriku nusprendė, kad laikas vestuvėms. Susidarę svečių sąrašą, būsimi jaunavedžiai pradėjo ieškoti sodybos, kurioje tilptų apie 60 žmonių ir svečiai turėtų po atskirą miegamąjį. Tokią sodybą rado Kėdainių rajone. „Čia iškart viskas patiko. Mums pasiūlė ir fotografą, ir videografą. Galėjome rinktis net iš trijų variantų. Šventės vedėjo pareigos jau buvo numatytos Eriko geram pažįstamam Rokui. Samdėme dekoratorę, o vestuvių planuotojos nenorėjau“, – pasakojo Sandra, žinojusi, kokios turi būti jų vestuvės. Būsima nuotaka tada įsivaizdavo, kad, likus mėnesiui iki šventės, viskas bus „sudėliota į lentynėles“. Buvo pakankamai laiko pasirūpinti vestuvine suknele, dėl kurios būsima nuotaka tris kartus važiavo į proginių rūbų saloną Mažeikiuose. Pasimatavusi apie dešimt suknelių, nesunkiai apsisprendė dėl tos, kurią ir vilkėjo ypatingąją dieną.
Kai liko pusantro mėnesio iki vestuvių, jaunavedžiai turėjo išsirinkti vietas, kur fotografuosis, filmuosis, nuspręsti, kokia tvarka prie stalo susodinti svečius, dėl salės ir stalų dekoravimo. Tuo pačiu metu Sandra dėliojo povestuvinės kelionės į Balį planą. „Dar reikėjo išmokti šokį. Gavosi balaganas, bet viską spėjome“, – šypsojosi Sandra. Likus savaitei iki vestuvių, jai paskambino šventei užsakytos sodybos šeimininkė. „Ji paklausė, kaip jaučiuosi, ir nuramino, kad viskas bus gerai. Pasakė, kad nenori, jog atvažiuočiau nusiverkusi, neišsimiegojusi dėl rūpesčių, kad nuo tos dienos galiu jai skambinti, kada panorėjusi“, – maloniu dėmesiu, kad dabar ji svarbiausia, nustebinta pasakojo jaunoji.

Nuotaiką kūrė net praeiviai
Naktį prieš vestuves mamos namuose Gargžduose nakvojusi Sandra ryte ketvirtą valandą išskubėjo į grožio saloną šukuosenos ir makiažo. „Nuotaika ir žmonės tą dieną – kaip užsakyta. Einančią į gėlių saloną puokštės, kurią net septynias valandas darė mano draugė, gatvėje sveikino svetimi, nepažįstami, – malonias akimirkas prisiminė Sandra. – Kai broliai Romualdas ir Mindaugas lydėjo bažnyčios link, iš paskos ėjusios moterys džiaugėsi, kad gražiai atrodau. Dvi mergaitės, ėjusios iš mokyklos, irgi atkreipė į mane dėmesį, o kažkas šūktelėjo: „Jūs esat šiandien Palangos puošmena.“
Priesaiką visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti Sandra su Eriku ištarė Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, nes Erikas gimęs ir augęs Palangoje. Vaikai Nerilė ir Neilas žinojo, kad dalyvaus bažnyčioje tėvų santuokos ceremonijoje ir jaudindamiesi laukė to momento. Jaudinosi ir jaunieji, ir jų artimieji. Ašaras braukė ne tik jaunavedžių mamos, kai jaunieji tarė priesaikos žodžius, kai bažnyčioje suskambo giesmės ir dainos, kurias atliko Gabija Kardauskaitė. „Kai socialiniuose tinkluose pamačiau šią atlikėją, nusprendžiau, kad jos atliekamos dainos ir giesmės bažnyčioje bus mano staigmena jauniesiems“, – prisipažino Sandros mama Snieguolė. „Man gražu gyva muzika. Žinoma, patiko ir svečiams, vėliau manęs klausinėjo, kas tą dainininkę užsakė, kad dar labiau verkti norėtųsi?“ – sakė Sandra.
Džiugino ne fejerverkai
Ištekėjusios draugės Sandrą perspėjo, kad vestuvių diena bus labai trumpa, todėl turi mokėti atsipalaiduoti ir mėgautis. Nors kai kurios jaunosios jaudulį bando slopinti raminamaisiais, Sandrai tokia mintis net į galvą neatėjo – norėjo išgyventi kiekvieną akimirką ir ją prisiminti. „Man vestuvių diena buvo graži ir… ilga. Gera būti svečiu, bet tik savo vestuves norėčiau pakartoti“, – prisipažino Sandra ir pridūrė, kad tradiciškai jaunavedžius sodyboje pasitiko jų mamos (tėveliai jau mirę) su duona ir druska, kad perdavė šeimos židinį. Tradicinėse vestuvėse, kai persirengėliai užsėda stalą, o jauniesiems reikia jį „išsipirkti“, kai „kariamas“ piršlys, ji prisiminė buvusi gal prieš 10 metų.
Svarbiausia, pasak Sandros, kad jų su Eriku vestuvėse buvo labai linksma, šaunus personalas, gardus maistas, subtiliai dekoruota aplinka. Nuotaiką kūrė šventės vedėjas Rokas, žinoma, ji priklausė ir nuo pačių jaunavedžių bei svečių. Gausų jų būrį vedėjas pristatė repuodamas pagal tai, kaip gimines ir draugus jam apibūdino Sandra ir Erikas. Vietoj pabodusių fejerverkų jaunieji pasirinkto kelių minučių filmuką, sumontuotą iš to, kas vyko vestuvių dieną. Tokia buvo vidurnakčio staigmena svečiams. Tačiau ypatingai malonia staigmena jiems tapo dar vakaro pradžioje Sandros pranešta žinia, kad prieš kelias dienas ji priimta į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Keletą metų Sandra puoselėjo svajonę apie odontologijos studijas, kurios išsipildymui reikėjo daug valios pastangų ir užsispyrimo, laiko ir papildomų investicijų. Daugiau nei 10 metų dirbdama burnos priežiūros specialiste, ji nuolat tobulėjo, gilino profesines žinias ir pakartotinai laikė kai kuriuos brandos egzaminus, siekdama kuo aukštesnių įvertinimų. Svečiai sveikino būsimąją studentę ir džiaugėsi kartu.
Pasikeitė ne tik pavardė
„Kažkada dukra klausė, kodėl jos pavardė kitokia nei mano. Dabar skiriasi tik mudviejų pavardžių priesagos. Pasirinkau tradicinį pavardės variantą ir esu Stonkienė. Tai pagarba vyro mamai. Man tai svarbu. Kaip ir tai, ką po santuokos bažnyčioje pasakė Nerilė“, – atvirai pasakojo Sandra. Dukra tėvelių paklausė, ar tikrai jie dabar susituokę, o jei taip, vadinasi, nebegali pyktis. „Nors atrodė, kad mes nesipykstame (išsipykome statydamiesi namą), bet, matyt, vaikai pastebi ir mažus tėvų nesutarimus, dėl jų jaučiasi blogai“, – įpareigojančius dukrelės žodžius įsidėmėjo Sandra su Eriku. Maniusi, kad pavardės keitimas nieko nereiškia, Sandra prisipažino pajutusi, kad iš tikrųjų viduje kažkas pasikeitė. „Jaučiuosi pakylėta ir pavardė įpareigoja, svarbesnė pati sau tapau ir dabar su Eriku esame tikra šeima“, – su šypsena pasakojo paskutinę pavasario dieną ištekėjusi kvietiniškė.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.