Žvyruota Vainotiškės pradžia
Dažnai apgailestaujama, jog kaimai senėja, gyventojų mažėja. Tačiau 19 amžiaus viduryje Veiviržėnų seniūnijoje susiformavusiame Vainotiškės kaime gyventojų beveik tiek pat kaip ir anuomet. Jo istoriją dabar kuria, tradicijas tęsia kelios ūkininkaujančios šeimos.
Gilios istorijos šaknys
Vainotiškės kaimas, besiribojantis su Šalpėnais, nuo Veiviržėnų nutolęs per 9 kilometrus. Atvykęs į Šalpėnus bergždžiai ieškosi nuorodos, kur sukti. Pasiklausęs vietinių gyventojų išgirsti, kad važiuoti reikia Parko gatve. Vainotiškė prasideda pasibaigus asfaltuotam keliui, bet jokio užrašo ten nepamatysi. Kaimo pavadinimas užfiksuotas tik vietinių gyventojų atmintyje, bet ir jie norėtų matyti nuorodą. Beje, keliu per Vainotiškę nuriedėjęs 7 km, atsidursi Švėkšnos miestelyje.
Ir negali suprasti, kodėl nėra šio kaimo nuorodos. Veiviržėnų seniūnijos duomenimis, Vainotiškėje yra 10 gyvenamų sodybų, čia gyvenamąją vietą deklaravę 35 žmonės – nuo kūdikio iki 95-erių metų amžiaus. Tai ne tik pensininkų kaimas – gyvena kelios jaunos šeimos, kuriose auga 5 vaikai, 4 paaugliai.
„Vikipedijoje“ rašoma, kad Vainotiškės kaimas susiformavo 19 amžiaus viduryje. 1846 m. bažnyčios sudarytame sąraše buvo 4 šeimos su 38 gyventojais. Gilias istorines šaknis liudija ir senosios kaimo kapinaitės, kuriose buvusias, anksčiau valstybės saugomas kultūros paveldo vertybes, iš koplytėlių išgrobstė vagišiai.
Tęsiamos ūkininkavimo tradicijos
Vainotiškės kaime ūkininkauja 4 šeimos: viename pienininkystės ūkyje – apie 100 karvių, kitame – tiek mėsinių galvijų. Gražiausia, kad ši tradicija perduodama iš kartos į kartą. Antai nepriklausomybės pradžioje atgavę žemės nuosavybę, ūkį įkūrę Žąsyčiai jį perdavė pagrandukui Mindaugui, kuris mamos prašomas neišėjo iš kaimo. Jaunystėje pradėjęs nuo kelių karvių, dabar jis turi apie šimtą piendavių. „Mano ūkis – iš praėjusio šimtmečio, – šypsojosi M. Žąsytis, „Metų ūkio 2018“ konkurso nominantas. – Džiaugiuosi, kad turiu kam jį perduoti: vyresnėlis sūnus Simonas nuo mažens domėjosi technika, gyvuliais. Jis irgi pradėjo ūkininkauti – turi pieno ūkį.“ Žąsyčių namuose gyvena keturios kartos: Mindaugo anūkui Pranui – tik pusė metų, o mama skaičiuoja paskutinį amžiaus dešimtmetį.
Gimtojo kaimo nepaliko ir Liudas Alminauskas: nuo vaikystės pažinęs žemdirbystę, tėvams padėjęs ūkyje nudirbti darbus, pasiryžo auginti mėsinius galvijus, ir jam sekasi. Tai liudija „Metų ūkio 2024“ konkurso komisijos pripažinta antroji vieta. Dirbti reikia daug, bet vyras nesitiki greito pelno šioje srityje ir atkakliai siekia savo tikslo.
„Mūsų kaimas ramus, čia gera gyventi, – patikino didžiąją gyvenimo dalį jame praleidusi Adelė Alminauskienė, Liudo mama. – Tik vilkai vasarą puola gyvulius, nors porą metų šie plėšrūnai žalos nebedarė. Jie nebebijo žmonių – nuo traktoriaus per 20 metrų nesitraukia.“ Sovietmečiu, prasidėjus melioracijos vajui, Adelė su vyru Alfredu Vainotiškėje nusipirko prieškariu statytą erdvų namą, kuriame užaugo keturi vaikai, dabar gyvena su sūnaus ir dukros šeimomis.
Apie tai, kad Lietuvoje yra kaimas labai panašiu pavadinimu – Vainotiškiai, Alminauskai sužinojo, kai vieną dieną į jų fermos kiemą atvažiavo meistrai ieškoti dingusios elektros. Bet čia jos tiekimas nebuvo sutrikęs – šie išsiaiškino, jog elektra dingusi Kėdainių rajone esančiame Vainotiškių kaime. Painiavos pinklėse buvo atsidūręs ir ūkininkas M. Žąsytis. „Dieną, kai turėjau gauti siuntą, paskambinęs vyras pranešė, kad stovi prie mano namo. Išėjęs dairausi – nieko nėra. Paaiškėjo, kad kurjeris nuriedėjo prie tuo pačiu numeriu pažymėto namo Vainotiškių kaime, Kėdainių rajone“, – nuotykį tarsi pokštą atskleidė Mindaugas.
Pasigenda nuorodos
Ūkininkė A. Alminauskienė sakė išėjusi į pensiją, bet pensininke nesijaučianti: savo pieno ūkyje dirba kaip dirbusi. Keliasi ryte 4 valandą, su vyru pamelžia 25 karves, o 7 valandą į fermos kiemą įsuka „Žemaitijos pieno“ pienovežis. „Pernai pavasarį mokėjo tik 25 centus už kilogramą, bet kainos buvo pakilusios iki 43 centų už kilogramą, tačiau šiemet vėl pradėjo kristi, – dėstė A. Alminauskienė. – Pienas pinga, o brangsta dyzelinas, elektra ir kita.“
Ūkininkė šyptelėjo, kaip viskas sparčiai keičiasi gyvenime – ne tik vaikai užauga. „Šalpėnuose anksčiau buvo paštas, pradinė mokykla, kultūros namai, parduotuvė, o dabar tik medicinos punktas ir biblioteka“, – apgailestavo A. Alminauskienė. Jai rūpi ir tai, kodėl gyvybingame Vainotiškės kaime nėra jo pavadinimo.
Pasiteiravus apie kelio ženklą su šio kaimo pavadinimu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių ir bendradarbiavimo skyriaus specialistė Gintarė Plungienė kalbėjo, jog Vainotiškė yra prie regioninio kelio, priklausančio „Via Lietuva“. Šiuo atveju bet koks kelio ženklų statymas privalomas suderinti su kelio savininku – turi būti parengtas projektas. Gyventojai gali kreiptis į seniūniją ar Savivaldybę su prašymu parengti projektą.
Virginija LAPIENĖ
