Neblėstanti balsėniškių meilė grožiui ir savo gimtinei
Veiviržėnų pašonėje, prie kelio į Judrėnus, prigludęs Balsėnų kaimas traukia žvilgsnį savo žydėjimu. Nuo pavasario iki rudens šalnų. Kelios sodybos – tarsi vaizdai iš atvirukų. Pro šalį riedantys žmonės neretai pristabdo automobilius, kad galėtų pasigrožėti. Puoselėti aplinkos grožį prieš kelis dešimtmečius pradėjo vyresniosios kartos atstovai, tradiciją tęsia jų vaikai. „Gražus, draugiškas ir laimingas mūsų kaimas“, – patikino Balsėnų bendruomenės pirmininkė Regina Norvaišienė.
Tėviškės trauka
„Išvažiuok kur nori, būk kur nori, bet parvažiuoji nuo Veiviržėnų – širdis atsigauna. Sakau draugams, kad į savo gražųjį kaimą grįžtu, – šypsojosi Balsėnų bendruomenės pirmininkė R. Norvaišienė, čia gimusi ir užaugusi, ir pridūrė: – Mūsų parapijos klebonas Vidmantas sako, kad mažas, bet gražus mūsų kaimas.“
Senbuvių Razučių pagrandukė Regina savo gyvenimą kuria gimtinėje. Čia užaugo jos vaikai – sūnus savarankiškai gyvena uostamiestyje, dukra kitais metais baigs gimnaziją. Ir ji taps tik viešnia tėvų namuose. Ketvirtoji karta nelinkusi likti žydinčiuose Balsėnuose. Bet nežinia, ar nuomonė nepasikeis sulaukus brandos. Antai R. Norvaišienės brolis buvo įsikūręs Mažeikiuose, bet atsikraustė į gimtinę.
Iš uostamiesčio čia sugrįžo ir Valerijos Kundrotienės dukra Genutė su vyru Ramūnu Barsteika. Netoli senos trobos savo mūrinuką pasistatė, aplinkui puoselėja teritoriją su gėlynais, tvenkiniu, mažosios architektūros elementais, sporto aikštelėmis. Prieš pandemiją čia buvo surengta ne viena bendruomenės sporto šventė. „Ypač pavyko viena, kurioje dalyvavo daug žmonių“, – džiaugėsi Genutė.
Laimingi bendrystėje
Balsėnų kaimo istorijos šaknys siekia kelis šimtmečius. Tačiau palei kelią Veiviržėnai–Judrėnai išsidėsčiusi gyvenvietė susiformavo praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, čia perkėlus vienkiemių gyventojus. Ne visi čia įsikūrė – kai kas pasirinko Veiviržėnus ar kitą miestelį. R. Norvaišienė kalbėjo, kad ir jos tėvai tada čia buvo atsikraustę, bet vėliau tėvelis trobą susirentė protėvių žemėje – įsikūrė vienkiemyje. Ten su mama gyvena Reginos šeima.
Jos tėvuko pusbrolis Pranciškus Razutis, pasistatęs namą Veiviržėnuose, iki šiol tebegyvena tėviškėje, vienkiemyje, kur įkūrė pieno ūkį. Dabar jį valdo dukros Vidos Gedmintienės šeima.
Balsėnuose gyvena kartų kartos, šeimos susijusios giminystės ryšiais, daug vienodų pavardžių. Balsėniškiai tvirtino, jog kaime tuščių trobų nėra. Šalia tėvų įsikuria vaikai arba grįžta į jų namus. Pasak pašnekovų, gal trys „svetimos“ šeimos, nesusijusios su šiuo kaimu, čia apsigyveno.
„Mūsų kaimas mažas, vieni kitus gerai pažįstame, draugiškai sutariame – neturime dėl ko pyktis, – dėstė R. Norvaišienė. – Kartais bendruomenės feisbuko paskyroje diskutuojame, kieno palaidas šuo po kaimą bėgioja. Pajuokaujame, pašmaikštaujame.“
Tačiau liūdnų akimirkų neišvengiama. Mažėja senbuvių Balsėnuose – daugiau laidotuvių nei vestuvių ar krikštynų. Šią vasarą kaimas gedėjo dėl išėjusio pusamžio vyro – per anksti liga pakirto. Bet būta ir džiaugsmo minučių, antai ištekėjo Poškų dukra Gabrielė.
Balsėniškiai didžiuojasi, kad jų žemė Lietuvai davė du signatarus: Jurgį Šaulį ir Kazimierą Antanavičių.
Kaip virusu užsikrėtę
Šiuolaikinio kaimo bruožų įgijęs Balsėnų kaimas neatsisakė tradicinių veiklų. „Dirbam, ravim, pramogaujam“, – šypsojosi R. Norvaišienė. Čia belikę tik 4 smulkieji ūkininkai, laikantys gyvulius. Šimtai galvijų koncentruojasi dviejų ūkininkų ūkiuose – Vidos ir Gedo Gedmintų bei Jokūbo Šaulio. Apie kaime auginamus paukščius išduoda gaidžių giedojimas. Ir visi balsėniškiai užsiaugina daržovių – ne tik gėles puoselėja.
Regina iš vaikystės prisimena savo žydintį kaimą – gyventojai puošiasi sodybas. Nuo pavasario iki šalnų. Bet tai kainuoja? „Daugiau darbo ir meilės nei pinigų reikia gražiai tvarkyti aplinką“, – patikino Regina.
Balsėniškiai nelenktyniauja tarpusavyje – grožio puoselėjimu yra užsikrėtę tarsi virusu. „Jei gražu pas kaimyną, tai kodėl taip negali ir pas mane būti“, – kaimo žmonių filosofiją atskleidė bendruomenės pirmininkė.
Gėlių karalienėmis tituluojamų Virginijos Poškienės ir Virginijos Kundrotienės sodybos skendi žieduose. Vaizdai tarsi iš atvirukų. Pro šalį riedantys žmonės neretai pristabdo automobilius, kad galėtų jomis pasigrožėti.
Ir prie daugiabučio, vienintelio Balsėnuose, dailiai nupjauta veja, žydi gėlynėliai, žaliuoja dekoratyviniai medžiai. „Mes pasidaliję teritoriją ir kiekvienas savo tvarkome. Mūsų kaimas gražus – visi stengiasi“, – kalbėjo čia sutikta Danguolė Stonkutė.
Atokiau nuo kelio, sename vienkiemyje gyvenančio 74-erių metų Beno Budvyčio kieme, taip pat žydi gėlės. „Kadaise čia mama „rasodą“ sodino, – sakė sodybos šeimininkas. – Dabar žmona gėles augina. Ir aš jai padedu. Turi žydėti gėlės – visi Balsėnai žydi, nes tai žmonėms į kraują įaugę.“
Gėlių karalienės
„Gaila, kad jau ruduo – grybštels šalna ir grožio nebeliks“, – apgailestavo Virginija Poškienė. Grožis čia puoselėjamas seniai. Stončių pagrandukė Virginija nuo vaikystės atsimena, kad tėvai visada gražino savo sodybos aplinką. Prieš kelis dešimtmečius už tai buvo apdovanoti. „Mūsų sodyboje ir sovietmečiu veršiai prie namų nesiganė. Tiesa, tėvelis buvo atsivedęs ožką, bet kai ši nugraužė obelį, ožkelė atsidūrė už kanalo“, – šyptelėjo pašnekovė.
Beje, jos tėvelis – ne tik Veiviržėnų seniūnijoje žinomas kryždirbys, prieš 8 metus išėjęs anapilin. Jis paliko prisiminimą savo išdrožtų šventųjų skulptūrėlėse, sumeistrautuose koplytstulpiuose, kryžiuose – ne tik savo, kaimynų sodybose.
Virginija, tapusi sodybos šeimininke, keitė aplinkos įvaizdį – išrovė senus medžius, atnaujino gėlynus, tik tėvų sodintą tujų sieną paliko bei dar kelis medžius. Viena gražiausiai Balsėnų kaime (ir ne tik) tvarkomų sodybų prieš 10 metų irgi buvo nominuota. „Smagu išgirsti pagyrimų, sulaukti įvertinimo, bet dėl savęs kuriu grožį – man tai patinka“, – kalbėjo gėlių karaliene tituluojama V. Poškienė.
Jai nenusileidžia kaimynė Virginija Kundrotienė, irgi kaime gėlių karalienės titulą pelniusi. Su vyru Stasiu kelis dešimtmečius puoselėja jo gimtąją sodybą. Jie tęsia tradiciją – vyro tėvai Jolanda ir Zenonas Kundrotai beveik prieš pusę amžiaus už aplinkos puoselėjimą buvo apdovanoti respublikine dovana. Stasiui gera gyventi tėviškėje – nagingas medžio meistras su žmona entuziastingai kuria grožį. Gimtajame kaime gyvena ir jo sesuo Irena Martinkienė. Čia įsikūrusi ir jos dukra, augina vaikus.
„Balsėnai labai gražūs. Kaimo žmonės vieningi. Aktyvi bendruomenė. Turime savo patalpas, kurias išnuomojo rajono Savivaldybė. Būrelis bendraminčių organizuojame veiklas – tai darysime ir ateityje“, – kalbėjo G. Barsteikienė.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.