Atlaidinių saldainių prisiminimai atgijo ir dokumentiniame filme
Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos padeda išsaugoti amatus, liaudies kūrybą, kulinarinį paveldą, suteikia gilesnį savo šaknų supratimą. Tai ir savitumo, kuris ateina iš praeities, vertinimas, ir jo tęstinumas. Vida Sudmonienė, dar vaikystėje iš mamos išmokusi gaminti atlaidinius saldainius, su jų gamyba supažindina vaikus ir suaugusiuosius Veiviržėnuose, Klaipėdos rajono amatų centre. Moteris saldainiais prekiauja mugėse per atlaidus, jų bus ir liepą vykstančiuose Veiviržėnų parapijos Šv. Marijos Magdalenos atlaiduose, kurie bus ypatingi – skirti Telšių vyskupijos 100-mečiui.
Gaminti išmokė mama
Netoli Žemaičių Kalvarijos gimusi Vida Sudmonienė prisimena, kiek suplaukdavo žmonių iš visos Lietuvos į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kai ji dar buvo vaikas: „Privažiuodavo pilni laukai mašinų aplink miestelį, žmonių daugybė, visi giedodavo Žemaičių Kalvarijos kalnus. Daug metų eidama bažnytinėje procesijoje barstydavau gėles.“
Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kaip liudija istorijos faktai, pradėti švęsti XVII amžiaus pirmoje pusėje, kai buvo pastatytos Kryžiaus kelio koplyčios. Iš Romos pargabenus ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje išstačius stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą imti rengti ir tokio pat titulo kaip bažnyčia visuotiniai atlaidai. Kasmet jie vyksta nuo liepos 1 dienos iki liepos 12 dienos.
Neatskiriama atlaidų dalis buvo ir yra prekyba, juk maldininkai ir ištrokšta, ir išalksta. Nuo seno bažnyčios šventoriuje nusidriekdavo eilės prie įvairių formų rankų darbo saldainių, susuktų į spalvotus popierėlius, pardavėjų, kurie patys juos ir gamino. Gaideliais, žuvytėmis, pypkėmis, lazdelėmis, gėlytėmis, laikrodukais, kurie buvo didžiausias vaikų džiaugsmas, vaikystėje teko su mama prekiauti ir V. Sudmonienei.
Neatsiejama atlaidų tradicija
Prekiauti Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose su mama jos darytais saldainiais Vidai patiko, vis dėlto abi su seseria buvo įsitikinusios, kad užaugusios pačios jų negamins. Tačiau iš mamos išmokusios atlaidinių saldainių gaminimo, tuo užsiima pačios ir net pamoko kitus.
Prieš trejus metus Vida su vyru nusipirko sodybą Veiviržėnuose ir, be kitų veiklų, ir čia ėmėsi atlaidinių saldainių, kuriuos dar vadina kermošiniais, lipdymo. „Buvau pakviesta į Vėžaičiuose per Šv. Onos atlaidus vykstančią mugę, šią vasarą dalyvausiu ir tradiciniuose Šv. Magdalenos atlaiduose Veiviržėnuose, nes rankų darbo atlaidiniai saldainiai yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Po bažnytinių iškilmių Veiviržėnuose bendruomenė, svečiai renkasi prie istorinio klebonijos pastato, kur vyksta šventinė programa – jomarkas, koncertas, kitos kultūrinės veiklos“, – sakė Vida.
Į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą 2024 metais įtraukti Veiviržėnuose vykstantys Šv. Marijos Magdalenos atlaidai pagal Romos katalikų bažnyčios apeigyną ir vietines tradicijas švenčiami nuo 1785 m. Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato parapija puoselėja gilias pamaldumo tradicijas, o į atlaidus susirenka miestelio gyventojai, giminaičiai, kraštiečiai, kiti svečiai, kurie dalyvauja iškilmingoje procesijoje miestelio gatvėmis.
Veiviržėnų parapijos ir Gargždų krašto muziejaus iniciatyva pernai buvo sukurtas dokumentinis filmas „Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose“, kuris pilnutėlėse salėse jau rodytas Gargžduose, Kretingoje, Klaipėdoje, gegužės 6 d. – Rietavo kultūros centre, o gegužės 16 d. filmo demonstracija vyks Vilniuje, „Pasakos“ kino teatre. Kaip atlaidų dalis jame minimas jomarkas, kuriame visada galima rasti atlaidinių saldainių.
Skonis keitėsi nežymiai
Nuo to laiko, kai Vida išmoko gaminti tradicinius saldainius, jų skonis ir pats procesas mažai keitėsi. „Jei atsiras norinčių patiems išbandyti atlaidinių saldainių gamybą, reikės 1 kg cukraus, 1 stiklinės vandens, 30 ml 9 proc. acto arba gliukozės sirupo. Supylus į puodą, išmaišyti ir virti ant stiprios ugnies apie 20 minučių. Tada supilti į skardą, po apačia padėti dubenį šalto vandens. Kai virta masė atšąla tiek, kad ranka ištveria karštį, reikia ją ištampyti. Iš pradžių ji būna gelsva, bet tampoma prisigaudo oro ir pasidaro balta. Tada ji kočiojama, gnaiboma ir daromos lazdos, karoliai, apyrankės“, – pasakojo veiviržėniškė.
Ledinukams karamelės masę reikia pavirti ilgiau, kad būtų rudesnė, o norint kitokios spalvos baigiant virti įberti pasirinktos spalvos maistinių dažų. Vida prisimena, kad jos mama saldainių spalvą išgaudavo uogienėmis. Ledinukams skirta išvirta masė ne vėsinama, o tiesiog pilama į formeles. Vida pastebėjo, kad Kretingoje per Šv. Antano, o Šilutės rajone per Šv. Mykolo atlaidus mėgstami balti saldainiai, o Klaipėdoje įvairiose šventėse – spalvoti ledinukai.
Du dešimtmečius atlaidinius saldainius gaminanti Vida to yra išmokiusi ir sūnų, o vynioti į spalvotus popierėlius jai padeda anūkė, tad iš mamos perimta tradicija perduodama iš kartos į kartą.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
