Daugiavaikė mama: labiausiai vaikui reikia meilės
Praėjusią savaitę Klaipėdos rajono katalikių moterų draugija pagarbos nominaciją įteikė Janinai Irenai Žemlauskienei iš Šermukšnių kaimo Veiviržėnų seniūnijos, 10 vaikų, kuriuos užaugino ir išauklėjo dorais žmonėmis, mamai. Sovietmečiu pelniusi Motinos didvyrės garbės vardą, sunkiai plušėjo kolūkio fermoje. Atkūrus nepriklausomybę, liko našlė ir viena į gyvenimą išleido vaikus.
Į šventinį renginį Gargždų kultūros centre J. I. Žemlauskienę palydėjo 2 dukros, sūnus ir 2 anūkai. Šį rudenį 65-ąjį gimtadienį minėsianti daugiavaikė mama atrodė oriai ir pasitikinčiai, liudydama, jog sunkumai ją užgrūdino.
Šeimoje buvusi vienturtė Janina (sakė tik šiuo vardu ją vadina artimieji) susilaukė ir užaugino 10 vaikų. Beveik pametinukus auginusi moteris buvusiame „Šalpės“ kolūkyje 16 metų dirbo fermoje melžėja. Ir vis tarp pirmaujančiųjų, geriausiųjų buvo. „Pagimdžius atostogos trukdavo porą mėnesių – kūdikį palikusi vyresnių vaikų priežiūrai, išeidavau dirbti. Juk reikėjo maitinti gausią šeimyną“, – pasakojo J. I. Žemlauskienė. Kolūkyje triūsė ir vyras Vaidotas.
Turėjo savo ūkelį – laikė gyvulių. Taigi reikėjo suktis visiems. „Darbus dirbome kartu: daržus ravėjome, bulves kasėme. Vaikai eidavo padėti kaimynams, o šie atsilygindavo talkindami šienapjūtėje ar kituose darbuose, kurių mes negalėjome pasidaryti“, – dalijosi prisiminimais Janina.
Pasak jos, vaikai nebuvo reiklūs – rengėsi tuo, ką turėjo, tik švarūs, tvarkingi norėjo būti.
Tačiau prieš 19 metų daugiavaikė mama palaidojo savo vyrą, vaikų tėvą. „Reikėjo 7 nepilnamečius išleisti į mokyklą, – prisiminė našlė. – Kai kas ėmė pranašauti, jog su tokiu pulku atsidursiu duobėje. Bet mes išsilaikėme. Gyvenome draugiškai – piktumu nieko nepadarysi. Aiškinau, kaip turi elgtis, kad neišklystų iš doros kelio. Mirus tėvui, vaikai suprato, kad turi man padėti – nereikėjo bartis, įrodinėti.“
Našlė laikė gyvulių ir dirbo žemės ūkio bendrovėje, vėliau konditerijos įmonėje. Janina pasakojo, kad grįžę iš mokyklos vaikai turėjo padėti šerti gyvulius, atlikti namų ruošos darbus. O vakare – prie vadovėlių… „Nebuvo galimybių jiems gerai mokytis, siekti aukštojo mokslo – reikėjo išgyventi. Socialinės pašalpos neužtekdavo aprengti, apauti, nupirkti mokykliniams reikmenims – reikėjo pačiai sutaupyti. Norėjau, kad mano atžalos įgytų profesijas“, – akcentavo pašnekovė.
Mamos lūkesčiai išsipildė: sūnūs ir dukros turi specialybes, dirba, o kai kurie dar mokosi. Jie sukūrę šeimas, augina vaikus ir lanko mamą. Janina gyvena su jaunėlio sūnaus Vitalijaus šeima. Beje, susilaukė 14 anūkų. Vyriausiasis Modestas – dvidešimtmetis studentas, o mažiausiam Ąžuolui – dveji metai.
J. I. Žemlauskienė, paklausta apie auklėjimo principus, atsakė: „Vaikams labiausiai reikia meilės – nebūti labai griežtiems. Nė vienam vaikui nesu pliaukštelėjusi – gražiuoju prašiau daryti, – dalijosi patirtimi moteris. – Kartu ne tik dirbome – eidavome į renginius Šalpėnuose. Kitokių pramogų nebūdavo – neturėjome galimybių.“
Našlaudama Janina su vaikais susitvarkė seną trobą, kurią anuomet sukūrę šeimą su vyru skolon nusipirko. Ūkininkaudama susitaupė pinigų ir apšiltino namo sienas, nudažė jas, pakeitė langus, įrengė vandentiekį, centrinį šildymą. „Viską dirbo 3 sūnūs, kurie mokėsi statybininko profesijos. Nelaukdami europinės paramos, pasikeitėme ir stogo dangą. Dabar gera gyventi“, – džiaugėsi moteris.
Tačiau ji neatsisakė ūkio: laiko 7 melžiamas karves, prieauglio. Dirbti padeda kartu gyvenantis sūnus Vitalijus.
Pasak Šalpėnų kaimo bibliotekininkės, aktyvios bendruomenės narės Janinos Tamkienės, J. I. Žemlauskienė, likusi našlė su būriu vaikų, kaip įmanydama kabinosi į gyvenimą. „Tvarkinga moteris stengėsi, kad sūnūs ir dukros įgytų profesijas. Ji suspėdavusi ir į repeticijas – dainavo Šalpėnų kultūros namų ansamblyje. Kaimas ja didžiuojasi“, – patikino šalpėniškė.