Sostinėje daupariškis nebrėžia tobulėjimo ribų
Jei šiandien paklaustumėte rajono abiturientų, kur jie norėtų studijuoti baigę mokyklas, tikriausiai daugelio atsakymas būtų: „Užsienyje arba Vilniuje“. Tad nenuostabu, jog sostinėje galima sutikti daugybę čia besimokančių gargždiškių. Vieni jų baigę studijas grįžta į gimtąjį miestą, o kiti savo gyvenimo kurti lieka Vilniuje. Šįkart „Bangos“ puslapiuose norime papasakoti apie likusiuosius. Pirmasis šio rašinių ciklo herojus – iš Dauparų kilęs Ignas Mikutis. Vieną šiltą pavasario vakarą netikėtai susidūrę vienoje siauroje Vilniaus senamiesčio gatvelėje ir lauko kavinėje prisėdę kavos įsivėlėme į ilgą ir nuotaikingą pokalbį.
Režisūrą iškeitė į verslo studijas
Baigęs Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, Ignas įstojo į režisūrą Klaipėdos universitete. Toks vaikino sprendimas tada nieko nenustebino, nes mokykloje jis buvo žinomas kaip visų renginių siela, vedėjas ir į įvairius personažus įsikūnijantis aktorius. Tačiau nei aktoriumi, nei režisieriumi Ignas taip ir netapo. Klaipėdos universitete baigęs 3 kursus jis savo iniciatyva studijas nutraukė. „Užrašas ant Šiuolaikinio meno centro skelbia: „Visi yra menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Taigi aš, kaip ir tie menininkai, šį tą žinau, – šmaikštavo pašnekovas apie savo sprendimą neįsilieti į profesionalių menininkų gretas bei surimtėjęs pridūrė: – Yra tekę sutikti menininkų, su kuriais gali diskutuoti apie inžineriją, bei matematikų, laiku ir vietoje gebančių padeklamuoti poezijos posmą ar pasakyti įkvepiančią citatą. Todėl vengiu vadovautis stereotipais ir žmonių neskirstau pagal profesijas. Tuo labiau šiais laikais, kai internete lengvai prieinamos informacijos turime daugiau nei gebame priimti. Tad kiekvienas gali plėsti savo akiratį, šviestis įvairiausiomis temomis, pradedant istorija, užsienio kalbomis ir baigiant medicina, technologijomis.“ Tiesa, nutraukęs režisūros studijas, Ignas universitetą vis dėlto baigė. Verslo studijų bakalaurą jis įgijo Vilniuje, o studijuoti magistrantūrą buvo išvykęs į Kopenhagą.
Darbo ir mokslų derinimas – grūdinantis iššūkis
Studijuodamas verslo vadybą Ignas kurį laiką gyveno tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Uostamiestyje su bičiuliais jis įkūrė gręžinių gręžimo įmonę, kuri sėkmingai veikia iki šiol. Visą savaitę jis intensyviai dirbdavo, o šeštadieniais keldavosi 5 valandą ir važiuodavo į paskaitas Vilniuje. „Buvo nemažas iššūkis krizės metu plėtoti jaunos įmonės veiklą ir toliau studijuoti, bet tą laiką prisimenu kaip itin grūdinančią patirtį“, – kalbėjo pašnekovas. Baigęs magistro studijas Kopenhagoje, Ignas sulaukė
Paprašytas prisiminti, su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė kurdamas savo gyvenimą sostinėje, Ignas paminėjo visai žemiškus, kasdienius iššūkius. „Kaip ir daugumai didmiesčių, Vilniui būdingos aukštesnės būsto nuomos, pramogų, paslaugų kainos, transporto spūstys, oro tarša. Tačiau tai dažniausiai atperka aukštesnis darbo užmokesčio, darbo pasiūlos lygis, pramogų, kultūrinių renginių gausa, plačios visuomeninės veiklos galimybės“, – sakė jis.
darbo pasiūlymo Vilniuje. Šiuo metu jis dirba vienoje iš „Lietuvos energijos“ įmonių, įgyvendina energijos taupymo, elektromobilių plėtros projektus. „Paprasčiau tariant – padedame įmonėms sutaupyti energijai išleidžiamus pinigus bei prisidėti prie aplinkosaugos, tapti „žalesnėmis“. Pastaroji tema man visada buvo svarbi, tad stengiuosi savo darbu ir laisvalaikio veikla prisidėti prie praktiško mūsų visų aplinkos gerinimo pradedant taršos mažinimu, šiuolaikišku atliekų tvarkymu ir baigiant mitybos įpročiais“, – pasakojo Ignas. Jis įsitikinęs, kad mus supanti aplinka itin veikia mūsų pačių ir ateinančių kartų gyvenimo kokybę: „Kad tai suprastume, užtenka pastovėti ir giliai įkvėpti oro Minijos slėnyje ir, tarkim, prabangia laikomoje Vilniaus senamiesčio Stiklių gatvelėje, kuria vis dar važinėja automobiliai.“
Skatina neemigruoti, o migruoti
Paklaustas, ar gyvendamas Vilniuje jaučiasi gerai, Ignas filosofavo, jog miestai, kaip ir žmonės, turi savo charakterį, gyvenimo būdą, jie taip pat suteikia tam tikrų darbo, saviraiškos galimybių, pažinčių. Kiekvienas iš mūsų renkamės, su kuo ir kada bičiuliautis, panašiai ir su miestais, renkamės, kas artimiau „dūšiai“. „Aš Vilniuje jaučiuosi gerai. Savo darbu, kartais visuomenine, pilietiška veikla stengiuosi prisidėti tiek prie savo, tiek prie miesto ir visos šalies gyvenimo kokybės. Gargžduose klasės auklėtoja sakydavo, jog „tobulėjimui ribų nėra“. Tad stengiuosi tų ribų ir nebrėžti. Man svarbiausia judėti į priekį, t. y. nuolat tobulėti, išmokti, pabandyti, patirti kažką naujo“, – savo poziciją dėstė jaunas vyras. Apskritai Ignas įsitikinęs, jog Lietuvoje jau gana seniai nebėra didžiulio skirtumo tarp provincijos ir didmiesčio. Anot jo, internetas, socialiniai tinklai, kalbų mokėjimas, kur kas paprastesnės keliavimo po užsienio šalis galimybės stipriai aptirpdė skirtumus ne tik tarp Lietuvos provincijos ir didmiesčių, bet ir tarp Lietuvos bei Vakarų miestų. „Todėl labai noriu paraginti visus tuos jaunus žmones, kurie svarsto apie studijas, darbus, savanorystę ar kitokią veiklą ne tik kelis šimtus, bet ir kelis šimtus tūkstančių kilometrų nuo namų, drąsiai to imtis. Įgytos tarptautinės patirties niekas iš jūsų neatims, ir ji visada atpirks tam skirtą laiką, finansus. Neskatinu emigruoti, skatinu migruoti siekiant įdomesnės patirties, kurią vienaip ar kitaip parvešit ir čia“, – patarimus dalijo pašnekovas.
