Ablinga kėlėsi iš pelenų ir vėl nyko

Iš kartos į kartą
28 birželio, 2021
0

Ramybe alsuoja žaliuojanti Ablinga, įstabaus kraštovaizdžio kaimas. Laukuose veši javai, ganosi galvijų bandos. Bet vyresniajai kartai Ablinga asocijuojasi su karo baisumais. Per 80 metų neužgijo sužeistos sielos žmonių, kurių artimuosius pirmosiomis karo dienomis sušaudė vokiečių kareiviai, o jų sodybas sudegino. Iš visuomenės atminties neišbluko šis tragiškas istorinis faktas – ir šiomis dienomis atvyksta žmonių ieškoti sudegintos Ablingos.

Šiandien 12 val. prie Ablingos lurdo prasidės kaimo tragedijos 80 – mečio minėjimo renginiai.

Paženklinta skausmu

Nuo Ablingos kalvų atsiveria gražūs vaizdai, bet kadaise tankiai gyventame kaime belikusios trys sodybos, atokiai viena nuo kitos išsimėčiusios. Jose gyvena 4 gyventojai, iš jų tik viena senbuvė. Vyriausia, devyniasdešimtmetė buvusi Ablingos gyventoja, senatvės dienas leidžia Klaipėdoje. Kelis pastaruosius dešimtmečius neatsiranda norinčiųjų čia statytis namus.

O prieš 80 metų ant vaizdingos kalvos buvo išsidėstęs gatvinis kaimas. 1923 m. surašymo duomenimis, čia gyveno 87 gyventojai, 1959 m. – 95, o 2011 m. – 7.

Pasak priekuliškės Stanislavos Ložytės-Daugėlienės, kurios seneliai Ložiai gyveno Ablingoje, vienas šalia kito stovėjo mediniai namai, aptverti tvoromis. Darbštūs, taikūs žmonės kūrė gyvenimą tikėdami ateitimi, bet pirmosiomis karo dienomis 33 ablingiškių gyvybes atėmė vokiečių kareiviai, o jų sodybas sudegino. Sušaudė ir 6 gretimo Žvaginių kaimo žmones bei 3 svečius.

„Mano seneliai Ložiai, tėvelio tėvai, augino 6 vaikus. Sūnaus Petro, mano tėvelio, šeima jau buvo įsikūrusi Rietave. Su tėvais gyveno jo sesuo Barbora, kuri ruošėsi vestuvėms, jau buvo atvykęs sužadėtinis. Namuose buvo ir jos broliai Jonas, Antanas su žmona. Bet prasidėjo karas, ir tą pačią dieną Izidorius Ložys su žmona, dukra su sužadėtiniu, sūnus su žmona bei kitas sūnus buvo suvaryti į ūkininko daržinę netoli lurdo su kitais ablingiškiais. Nei mano tėvai, nei kiti vaikai neskubėjo važiuoti į vestuves Ablingoje ir liko gyvi“, – dėstė 86 metų S. Daugėlienė, kompozitoriaus Kazio Daugėlos mama.

Tragiška muzikantų lemtis

S. Daugėlienė kalbėjo, kad senelis Izidorius buvo muzikantas, jo vaikai Jonas, Antanas irgi grojo armonika, Basytė griežė smuiku. „Ši kaimo kapela, laukiama įvairiuose susibūrimuose, buvo sušaudyta. Išsigelbėti pavyko tik senelei, kuri, būdama maža ir smulkutė, sugebėjo išlįsti iš daržinės ir palaukėmis parėjo namo laukti grįžtančio vyro bei vaikų. Vokiečiai žadėjo paleisti visus, bet kitą dieną sušaudė, – baisėjosi S. Daugėlienė. – Žmonės šnekėjo, jog kaime buvo nušauti du vokiečiai ir už tai keršijo. Ložių šeimos laidotuvėse dalyvavo tik mano tėvas su vyresniąja dukra. Iš lentų sukaltuose karstuose suguldė po du ir palaidojo Ablingos kapinėse.“ Niekas iki šiol nežino tikrųjų Ablingos tragedijos aplinkybių. Visaip ji interpretuojama, netgi skleidžiama, jog netoli Ablingos Dievo Motinos lurdo buvusioje dauboje liko nušautų žmonių palaikai.

Priekuliškė rodė išblukusią fotografiją, kurioje vos matyti prie vainikais apkloto ką tik palaidotų giminių kapo stovintis jos tėvas, metais vyresnė sesutė ir suklupusi senoji Ložienė. „Senelė netekties skausmą nešiojosi visą gyvenimą“, – atsiduso anūkė S. Daugėlienė.

Muzikantų Ložių atminimas įamžintas Ablingos skulptūrų memoriale – tautodailininkas J. Lukauskas savo kūrinyje įprasmino tragišką šių ablingiškių likimą.

Pirmagimis Daugėlų sūnus Kazys paveldėjo prosenelio Izidoriaus Ložio giminės muzikinius gebėjimus ir visą gyvenimą nesiskiria su muzika – yra kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas.

Istoriją liudija šimtametė sodyba

Sudegintų sodybų nebeatstatė – žmonės kūrėsi Ablingoje, bet vienkiemiuose. Visgi vienintelis namas iškilo netoli pirmosiomis karo dienomis supleškinto. Jame gyveno Paulina Joknytė-Stončienė, kuri tragedijos dieną buvo išėjusi pas gimines, o grįžusi namo rado rusenančius nuodėgulius. Ta karo metais pastatyta troba tebestovi iki šiol. Šioje sodyboje dabar įsikūręs jaunas ūkininkas Antanas Lapas. „Daug savininkų čia buvo – ilgiausiai gyveno P. Stončienė, – atskleidė jis, čia įsikūręs prieš 4 metus. – Sodybą su žeme nusipirkau spontaniškai, nesvarstydamas, bet viskas susidėliojo puikiai. Gerai jaučiuosi – čia gera aura, graži aplinka.“ A. Lapas augina mėsinius galvijus – bandoje daugiau nei 40 angusų ir mišrūnų, kurie ganosi aplinkui plytinčiuose laukuose. Jis vienintelis ūkininkas, įsikūręs šiame kaime, – kiti čia ūkininkaujantys gyvena kitur.

Šalia Ablingos kapinaičių gyvena senbuvė Ieva Srėbaliūtė-Gedrimienė. Jose amžinojo poilsio atgulęs tėvo brolis su žmona – nelaimės dieną jauną Srėbalių šeimą sušaudė kartu su kitais ablingiškiais. Per stebuklą liko gyva jų pusės metų dukrelė Joana, bet peršauta rankele. Našlaitę priglaudė senelė, o vėliau ji augo Juozapo Srėbaliaus, Ievos tėvų, šeimoje.

„Šioje vietoje namą ketino statytis dėdė, jau buvo prisivežęs akmenų, bet kai sušaudė, statėsi mano tėvas, – kalbėjo I. Gedrimienė. – Jaunystėje buvau išvykusi, bet mirus tėvams sugrįžau ir čia gyvenu beveik 30 metų.“

Seniausia ir erdviausia Ablingos troba skaičiuoja antrą šimtmetį. Tarpukariu čia gyveno Baltuonių šeima, kuri, prasidėjus karui, buvo sušaudyta. Šią tragišką istoriją žino prieš 18 metų sodyboje įsikūręs Algirdas Širvaitis su dukra Indre.

Jis renovavo medinę trobą, pakeitė stogą. Išvadavęs teritoriją iš šabakštynų, puoselėja grožį. Šimtametė sodyba pripažinta vienu gražiausiai tvarkomu vienkiemiu Endriejavo seniūnijoje.

Praėjusio šimtmečio viduryje šioje troboje buvo įsikūrusi Ablingos pradinė mokykla. Šiame kaime gimęs ir užaugęs Algis Tilvikas pasakojo, kad ji veikė nuo 1957 m. iki 1971 m., kol perkėlė į kitą pastatą. „Aš baigiau šią mokyklėlę. Prisimenu, kad mokėsi apie 40 vaikų. Mus mokė mokytoja Ona Balsevičienė, – dalijosi prisiminimais pašnekovas. – Tai buvo kaimo susibūrimo vieta – žmonės rinkdavosi švęsti švenčių.“

Vaikystės kaimas prisiminimuose

Sudegintoje Ablingoje (išliko tik keli vienkiemiai) žmonės kūrėsi atokiai vieni nuo kitų. „1948 m. tėvas močiutės žemėje pasistatė namą ir parsivedė žmoną. Ten gimiau ir aš“, – kalbėjo A. Tilvikas, žvelgdamas į žaliuojančius laukus, kur jokio gimtosios sodybos ženklo. Kaip ir daugelio kitų, čia gyvenusių žmonių. Jas nušlavė melioracija – ablingiškiai ir žvaginiškiai persikėlė į Žadeikius. Tuomet kalbėjo, jog kuriasi nauja Ablinga. Nepažįstantiems vietovės buvo sunku atskirti, kur tikroji Ablinga, nes ir kolūkis buvo pavadintas „Ablinga“.

A. Tilvikas kelerius metus renka medžiagą apie savo gimtinę – sukaupė senų fotografijų, aprašė sodybas, jose gyvenusius žmones – nuo 1960 m. iki 1978 m. „Tai buvo gražiausias mano laikas“, – šypsojosi pašnekovas. Jis prisiminė, kaip vaikystėje žemuogaudavo apžėlusiose sudegintose sodybvietėse, vaikštinėjo po daubą, kur vokiečių kareiviai sušaudė lurdo link bėgusius ir tikėjusius, kad išsigelbės, kaimo žmones. Pasak pašnekovo, čia stovėjo medinis kryžius, moterys prie jo sodino gėles. Tačiau 1976 m., vykdant melioracijos darbus, dauba buvo išlyginta – seniai čia dirbama žemė. Yra besipiktinančių, kodėl nėra jokio ženklo, kad šioje vietoje nužudyta kelios dešimtys ablingiškių.

A.Tilviko duomenimis, apie 1965 m. jo gimtajame kaime buvo 16 sodybų, kuriose gyveno 88 žmonės. „Vokiečiai nesunaikino Ablingos, bet sovietinė politika ir melioracija ją pribaigė“,– neslėpė apmaudo buvęs ablingiškis.

Jam brangus ir gretimas Žvaginių kaimas – iš meilės šiam kraštui prieš keliolika metų įsigijo paribyje stūksančią seną sodybą, bet jau pardavė. Be šios, čia yra dar viena, renovuota, ir jau baigiamas pastatyti naujas namas.

Žadeikių seniūnaitijos seniūnaitė Angelė Srėbalienė pasakojo apie planus bendruomenės patalpose įkurti muziejų. Čia bus ir A. Tilviko sukaupta medžiaga apie Ablingą ir Žvaginius.

„Neseniai jauni atvykėliai teiravosi, kur yra Ablinga, sakė norintys pamatyti sudegintą kaimą“, – kalbėjo seniūnaitė. Autobusais važiuoja turistai į Ablingos Dievo motinos lurdą, kur sielos skausmas įprasmintas liaudiško stiliaus kompozicijose. Reikia saugoti istoriją ateities kartoms ir nuolat ją priminti, kad tragedija nepasikartotų.

Kaimo tragedija ir stebuklai

Kada dar praeito amžiaus vidury

Žmonės taikoj ir gerai gyveno,

Augino sau maistą ir vaikus,

Kaip buvo tai nuo seno.

Bet štai dviejų valstybių vadai

Kažko jiems neužteko?

Sumanė pasauliu pasidalyti

Kaip du besočiai slibinai.

Pradžioj jiems sekėsi gerai

Valstybes užkariauti.

Paskui staiga jie susipyko