Dovanotas inkstas išgelbėjo ir pacientės vaikus
34 metų Sigutė prieš 1,5 metų gavo dovaną, kuri, kaip pati sako, visiškai pakeitė tiek jos, tiek jos šeimos gyvenimo kokybę. Beveik metus naujo inksto laukusi moteris prisimena, jog labai troško sugrįžti į įprastą gyvenimą, todėl nė kiek nedvejojo dėl transplantacijos ir vos gavusi žinią apie potencialų donorą sutiko gyvenimą pakeitusiai operacijai. Dabar, net ir persirgusi COVID-19 infekcija, moteris džiaugiasi gyvenimu.
Signalas – per pirmąjį nėštumą
„Gyvenau įprastai, atrodė, kad viskas yra gerai iki tol, kol 2008 metais pirmą kartą pastojau. Tuomet staiga suprastėjo mano sveikata ir atlikus tyrimus paaiškėjo, jog turiu bėdų su inkstais. Gydytojai nustatė genetinę ligą ir tik tada prisiminiau, kad vaikystėje dėl inkstų uždegimų labai daug laiko praleisdavau ligoninėse. Bet atėjo paauglystė ir, atrodo, problemas išaugau, todėl viskas tiesiog užsimiršo“, – nestokodama pozityvo pasakoja Sigutė.
Laukiantis antrojo vaiko moters sveikata ėmė sparčiai prastėti, o po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad inkstų problemos tik dar labiau paūmėjo. Stebima gydytojų ji nuolat tikrinosi sveikatą, tačiau neilgai trukus teko imtis drastiškesnių priemonių. „Ėmė darytis labai blogai, o dėl inkstų ligos gydytojai nusprendė, kad privaloma gimdyti anksčiau laiko. Tai buvo 2011 metais. 2012 metais man atliko biopsiją ir nustatė Alporto sindromą, kuris kaip genetiškai patvirtintas buvo tik 2020-aisiais“, – pasakoja moteris.
Pagimdžiusi antrą vaiką ji jau rimtai susirūpino savo sveikata ir nuolat lankėsi pas nefrologą, kol galiausiai paaiškėjo, kad inkstai nebegali atlikti savo funkcijos ir reikės darytis hemodializes.
Kankino didžiulis nuovargis
Dabar moteris su šypsena prisimena tuos metus, kai reikdavo nuvažiuoti į Kauno klinikas, ištverti varginančias hemodializės procedūras. Sigutė teigia, jog yra iš tų, kuri į gyvenimą laikosi įsikibusi visomis keturiomis ir niekuomet nepasiduoda, gal dėl to sugebėdavo viską daryti pati ir dar rūpintis namuose esančiais dviem vaikais.
„Tiesa, po kurio laiko jau darėsi tikrai sunku. Buvau nuolat pavargusi, todėl gyvenimo kokybė suprastėjo ne tik man, bet ir mano vaikams. Jie kurį laiką net rūpindavosi manimi, nešdavo atsigerti, maisto ar tiesiog atlikdavo kažką labai elementaraus, ko pati nesugebėdavau. Galiausiai dėl nuovargio nesugebėdavau skirti užtektinai laiko ir dėmesio savo vaikams, o tai tikrai turėjo būti nelengva“, – prisimena moteris.
Gavusi skambutį dėl potencialaus donoro moteris nedvejodama vyko į ligoninę atlikti reikiamų tyrimų ir teigia, jog pačios transplantacijos nebijojo, o didžiausią nerimą kėlė galima organizmo reakcija į narkozę.
Inkstui suteikė vardą
Sigutė pasakoja, kad pirmą savaitę po operacijos atsigauti nebuvo itin lengva. „Nuolat svaigo galva, buvo sunku vaikščioti. Tačiau vėliau viskas ėmė sparčiai gerėti. Galiausiai išvykau po trijų savaičių, nors medikai sakė, kad tai ir taip per trumpas laikotarpis. Tuo tarpu psichologiškai neturėjau visiškai jokių problemų. Man siūlė psichologų pagalbą, bet nejaučiau, kad jos reiktų. Dovanotam inkstui net vardą suteikiau – Saulytė, nors žinau, kad jį man dovanojo vyras“, – juokiasi moteris.
Dabar, praėjus jau 1,5 metų po transplantacijos moteris džiaugiasi sugrįžusia gyvenimo kokybe ir ragina kitus recipientus nebijoti transplantacijos. „Žinau, kad žmonės bijo vaistų kiekio, bet galiu patikinti, kad jų geriu gerokai mažiau nei dializių metu“, – teigia ji. Tačiau svarbiausia, pasak Sigutės, jog ji gali gyventi įprastą gyvenimą, ko labiausiai ir troško.
„Per transplantacijos metines labai daug galvojau apie inkstą man dovanojusį donorą ir ką norėčiau pasakyti jo šeimai. Esu be galo dėkinga ne tiek už tai, kad padėjo man, kiek dėl to, kad gerokai pagerino mano vaikų gyvenimus. Dabar jie gali džiaugtis vaikyste, o ne rūpintis sergančia mama. Gal ne visi donorų artimieji supranta, kaip smarkiai padeda kitiems žmonėms, todėl noriu tikrai tą pabrėžti – išgelbėjate ne vieną žmogų, bet ir visus jo artimuosius“, – sako Sigutė.
Parengė Jorė BARAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
