Bendraklasių bendrystė nenutrūko per 50 metų
Visi labai laukė susitikimo po 50 metų. Jie įsitikino, kokia stipri išlikusi bendrystė.
Po 50 metų susirinkę Endriejavo vidurinės mokyklos 10-os laidos abiturientai rado ją susitraukusią iki pagrindinės. Bet didelė paguoda, kad ji gyva. O šių buvusių abiturientų poreikis susitikti, bendrauti toks pat stiprus, kaip ir jaunystėje. Atgaivinę prisiminimus, jie išsiskirstė pakylėti.
Atgimstantys jaunystės prisiminimai
„Traukia susirinkti būrin – jaunatvė dūšion grįžta, – prisipažino Endriejavo vidurinės mokyklos 10-os laidos abiturientė Vanda Antanavičiūtė-Jedenkienė. – Mūsų klasė susitikdavo kas 5 metai, bet dabar nusprendėme rinktis kas dvejus.“
Rugpjūčio šeštadienį į susitikimą atvyko 12 iš buvusių 20 bendraklasių. Penketas jau žvelgia iš aukštybių. Aplankę jų kapus, uždegė žvakeles ir dalyvavo ta proga Endriejavo bažnyčioje aukotose Mišiose. Kiti neatvyko dėl sveikatos arba buvo išvykę į užsienį. Ne, emigravusiųjų šios laidos abiturientų nėra. Dėl sveikatos bėdų nedalyvavo klasės auklėtoja Danutė Valinčienė.
„Negailestingas laikas užmarštin nuneša daugelį dalykų. Tik mes negalime pamiršti mokyklinių metų, draugų, mokyklos“, – sentimentaliai ištarė šios laidos abiturientė Zita Mačiulienė.
Didžiausia laimė visiems buvo įžengti į savo klasę, iš kurios prieš 50 metų išėjo į savarankišką gyvenimą. Kaip atgijo 10-osios laidos abiturientai: kiekvienas rado savo suolo vietą, prisiminė, kur bėgiojo. Ir apgailestavo, kad jų brangi mokykla jau nebe vidurinė, o tik pagrindinė. Bet dar gyva! Direktorė Vilma Ugintienė papasakojo susirinkusiesiems apie mokyklos bendruomenę.
„Mus labai traukė ir prie Kapstato ežero – buvome pasiilgę, kai kas jo nematė kelerius metus. Čia atgijo jaunystės prisiminimai“, – kalbėjo V. Jedenkienė. Ir kaip neprisimins, kai pabėgę iš pamokų irstydavosi valtele. Nekaltas išdaigas ir tuomet mokiniai krėtė.
Mokė gyventi padoriai
„Traukia ne tik gimtosios vietos – mus jungia artumas. Mums visada buvo gera kartu, – patikino šios laidos abiturientė Danutė Kazragytė-Varanauskienė. – Žemaitiška, neeilinė mūsų klasė. Buvome labai draugiški – jokių patyčių: mokėjome bendravimo nesklandumus sušvelninti humoru – išsisukti iš nemalonios situacijos juokaudami, visus pralinksmindami, bet neužgaudami, juolab nesityčiodami. Visada kūrėme gerą klasės mikroklimatą. Visi jautėmės savarankiški ir atsakingi už bet kokį veiksmą.“ Ji pridūrė, jog tai atėjo iš šeimos aplinkos, mokyklos. „Juk anuomet nuolat kartodavo: gyvenk padoriai. Mums buvo svarbus tėvų ir mokytojų žodis, jų pavyzdys“, – patikino D. Varanauskienė.
Baigę vidurinę 7 abiturientai įstojo į aukštąsias mokyklas, kai kas – į medicinos mokyklą ar buhalterijos mokslą pasirinko. Vėliau dauguma įsikūrė Klaipėdos mieste ir rajone. Šiuo metu dirba tik du.
„Mes, pokario vaikai iš kaimo, nesiekėme karjeros. Mes nesugadinti aukštų postų ir didelių pinigų, bet visi nuoširdūs, puoselėjantys bendrystę, linkę dalintis savo išgyvenimais“, – kalbėjo buvusi medikė V. Jedenkienė. Ji pridūrė, kad tėvai ir mokykla įskiepijo padoraus elgesio normas. „Mes kūrėme savo gyvenimą pagal galimybes ir išmintį“, – sakė V. Jedenkienė, kuri, išėjusi užtarnauto poilsio, grįžo į tėviškę Paežerio kaime ir rūpinasi garbaus amžiaus mama.
Klasė – kaip šeima
Endriejave gyvena ir buvusi bibliotekininkė Z. Mačiulienė. Šernų kaime įsikūrusi buvusi pedagogė D. Varanauskienė, kuri iki užtarnauto poilsio dirbo Klaipėdos P. Mašioto progimnazijos direktoriaus pavaduotoja.
Pasiteiravus, kodėl dabar tiek patyčių mokyklose, ji atsakė, jog mokinys klasėje neranda savo vietos, nesulaukia draugų palaikymo ir jaučiasi atstumtas. Klasė paprastai susiskaldžiusi grupelėmis. „Mes savo klasėje visus priėmėme tokius, kokie yra. Apie nesklandumus, sunkumus šeimose nekalbėjome: juk skaudu, tai kodėl reikia skaudinti?“ – kalbėjo D. Varanauskienė.
Šiame susitikime ją nudžiugino kažkieno pastebėjimas, kad jų klasė – kaip tvirta šeima.
Šios laidos abiturientas, Šakių rajono savivaldybės vicemeras Bernardinas Petras Vainius patvirtino, jog visi laukė šio susitikimo, kuriame dar kartą įsitikino, kokia stipri bendrystė tarp buvusių bendraklasių.
„Jaučiuosi pakylėtas,“ – neslėpė jis.
Atsisveikindamas B. P. Vainius savo klasei ištarė: „Džiaugiuosi mūsų šiltais jausmais. kuriuos jaučiame vienas kitam. Jeigu tokią meilę būtų jautę visi Lietuvos piliečiai, mūsų šalis būtų buvusi kitokia – neišsivažinėjusi. Ir gyventume kaip senosios Europos šalys.“
Virginija LAPIENĖ
Asm. archyvo nuotr.
