Ukrainiečių kepyklėlė „Pyragėlių pasaulis“ vilioja ne tik skuodiškius

Taip apie šiemet gegužę Skuode atidarytą ukrainietišką kepyklėlę sako trečius metus čia gyvenanti Maria Hnutova. Iki tol trisdešimtmetė moteris gyveno Ukrainos mieste Krematorske, iš kurio į Pokrovską traukėsi nuo karo. Iš čia irgi išginė karas, tačiau, kurdama verslą Lietuvoje, mintimis nuklysdavo į Pokrovske pamėgtą „Pyragėlių rojų“, tad neatsispyrė idėjai, kad ir Skuode kažkas panašaus atsirastų.
Šviežių kepinių įvairovė
Kad įvykdytų kasdienį planą – iškeptų 250–300 bandelių – Maria virtuvėje sukasi su tėvynaine Katerina. Be šių moterų, įmonėlėje dar dirba kasininkė. Kaip sako Maria, kartais tenka padirbėti ir po 15–19 valandų per parą. Neslepia, kad sunku, kad dideli lietuviški mokesčiai, tačiau bemat įvardija privalumus: prekybos centruose tokių gaminių kaip josios įkurtame „Pyragėlių pasaulyje“ nerasi. Be to, savo poreikiams daug tokių kepinių nekepsi, o kepyklėlėje jie kasdien įvairūs, visada šviežut šviežutėliai! Asortimentas – iki dviejų dešimčių rūšių bandelių ir pyragėlių.
Galima sakyti, Skuodo centre, kur atidaryta kepyklėlė, kepinių kvapas pats sufleruoja ir nurodo pirkėjams trumpiausius kelius. Klientai – ir darželinukai, ir moksleiviai, ir paties įvairiausio amžiaus miestelėnai, vietos įstaigų darbuotojai. Daugelis jų jau įgudę čia lankytis kasdien. Nes nelygu, kurio koks poreikis, koks skonis. Vieniems norisi saldžių, kitiems – su mėsos įdaru. Vieni nemėgsta varškės, kitiems tinka aguonų, razinų ar vaisių įdaras. Beje, įdarui čia uogienės nenaudojamos. Iš vietos prekiautojų įsigytas braškes, pasibaigus sezonui, dabar keičia šaldytomis. Vienoms bandelėms pusgaminius ruošia iš vakaro, kitoms – ryte. Taip pat kepyklėlėje klientų pamėgtos tapo ir bandelės su troškintais kopūstais. Bandelių, pyragėlių kainos svyruoja nuo 45 centų iki 1,20 euro. Brangiausi – grietiniečiai.
Pamalonins naujais pasiūlymais
Ketvirtadieniais – diena, kai klientai į kepyklėlę skuba su mažais kibirėliais, nes čia verdami ukrainietiški barščiai. Tiems, kuriems norisi, jie pagardinami grietine. „Pas jus – burokėlių sriuba, o ukrainietiškuose barščiuose turi būti ir kopūstų, pipirų, česnakų. Žodžiu, tiršta sriuba, kad įmerktas šaukštas stovėtų“, – gražiai lietuviškai porina Maria. Visgi mudvi kalbamės rusiškai, kad abiem būtų paprasčiau. Ateityje kepyklėlė savo klientams planuoja pasiūlyti šaldytų blynelių su įdaru, virtinukų.
Ukrainoje iki karo maisto pramonėje dirbusi bei Skuode konditerijos kursus baigusi moteris dar norėtų savo klientams ir ypatingų tortų pasiūlyti. Tačiau šiam pomėgiui tiesiog nebelieka laiko, nors „Pyragėlių pasaulis“ tortų užsakymus priima. Dar mintija, jog klientus ateityje pamalonins pasiūliusi bandelių „Plombyras“, kurios tokios pat gardžios, su kokosų kremu, kaip tos, kur liko prisiminimuose iki karo, kai gyveno Ukrainoje. Dabar, kai šiuolaikiškomis priemonėmis kalbasi su karo negandų išblaškytomis draugėmis ir draugais, šie negali patikėti, kad tokius skanėstus Marija jau kuria mažyčiame ir tolimame Skuode.
Apsauginės pagalvėlės nėra
„Mano butas buvo dešimtame aukšte, ten jokių daiktų neliko, nes neliko ir laiptinės, ji sudegė. Namo Krematorske irgi, galima sakyti, jau nėra, nes ten – okupantai. Neliko nieko, nei artimųjų, nei turto. Išvykom vaikui sakydami, kad važiuojam keliems mėnesiams atostogų, o viskas negrįžtamai ir iš esmės keitėsi. Pastebėjau, kad karo pabėgėliai ukrainiečiai dvejopi: vieni tikisi į tėvynę dar sugrįžti, kiti gyvenimus kuria, įsitvirtina svečioje šalyje. Prie pastarųjų save priskiriu ir save“, – nuoširdžiai prisipažino M. Hnutova. Skuode ji dar mokėsi ir kirpėjos specialybės, ir vairavimo teises išsilaikė. Niekas iš ją pažįstančiųjų netikėjo, kad ir verslą pradės. Kai ją klausia, ar nebijo, kad karas ją ir Lietuvoje gali prisiginti, atsako, kad gyventi reikia, kol gyvenasi.
„Aš pavargau viską pradėti iš naujo. Tėvynėje buvo dideli planai, puikus būsto remontas, nupirkti brangūs baldai, išpirkta atostogų kelionė ir staiga… tuštuma. Net santaupos bankuose nepasiekiamos. Todėl ši diena ir yra pati svarbiausia. Nėra jokios apsauginės pagalvėlės, kuri parpuolantį gelbėtų“, – atsargiai rinkdama žodžius pasakojo verslą Skuode pradėjusioji Maria. Todėl viską, anot jos, būtina daryti šiandien, čia ir dabar, nes rytojaus gali nebūti.
Imasi įgyvendinamų svajonių
Marios sūnui, gimusiam Mažeikiuose, buvo dvylika dienų, kai su juo ant rankų nuvyko prie jūros. Su persėdimais. Autobusais ir į Jūrmalą, ir net keletą kartų į Vilnių buvo nuvykusi, nes gyvenimas tęsiasi. Net ir Ukrainoje, kuriose teritorijose nėra karo, žmonės šitaip išmoko gyventi. Tiesa, pažįsta ir tokių tėvynainių, kurie kritiniu atveju neatmeta minčių apie savižudybę. Maria savosios stiprybės recepto, sako, neturi. Pati porą metų save stiprina psichologo konsultacijomis, ramiam miegui stveriasi vaistų, nes gyvenimo karo sąlygomis patirtys (naktiniai bombardavimai, bėgimai į slėptuves) bei kraustymasis, pradėtas gyvenimas svetur – didelė trauma. To nepatyrusiems nesuprasti. Net ir tėvynainiams, išvykusiems iki karo.
Maria sako, kad ir dešimtmečiam sūnui adaptuotis sekėsi sunkiai, jis vis dar mintimis vaikystės namuose. Džiugu dėl trimečio, jis – lietuvis: laisvai kalba ukrainietiškai, lietuviškai ir anglų kalba.
Kad para būtų ilgesnė, kad lengviau būtų skaičiuoti sąnaudas, kiek ateis klientų – sau linki Maria. Didelių svajonių nekuria, bet tos, kurios įgyvendinamos, imasi. Ir, žinoma, labai džiaugiasi, kad jos darbą pirkėjai įvertina. Tai pats didžiausias atlygis.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Autorės nuotr.