Šunų mokyklos įkūrėja prašo nedovanoti šuniukų
„Šuns paklusnumas visada yra mainai: aš – tau, tu – man. Kora už sniego gniūžtę sutinka padaryti bet ką“, – sako šunų trenerė Donata.
Kai prieš septynerius metus pirmą kartą su gargždiške Donata Venckute kalbėjausi apie jos meilę gyvūnams, ji dirbo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūroje aplinkosaugos specialiste. Daugiau nei prieš metus paskatinta draugo Donata paliko valstybės tarnybą, kad galėtų dirbti tik su šunimis savo mokykloje „Geras šuo“. Taip mėgstamą laisvalaikį pavertė darbu, kuris kasdien teikia malonumą. Mūsų pokalbis prasidėjo graudžia istorija, kai paklausiau, ar galima vaikams dovanoti šuniuką, nes Šuns metais tokių pagundų gali kilti daugiau nei įprastai.
Po metų – prie būdos
Donata, beje, gimusi Šuns metais, nuo pat mažens mėgo visus gyvus padarėlius, gelbėjo juos ištiktus nelaimių, nešė į namus. Matydami, kad dukra moka globoti gyvūnus ir žinodami, kad labai nori šuniuko, tėvai, kai Donatai buvo 6-eri, padovanojo mažą mišrūną Čipą. Išmokė jį ir atsisėsti, ir atsigulti, ir žaisliuką atnešti, tik į lauką išeiti nepavyko išmokyti, tad „visus reikalus“, kol mergaitė buvo mokykloje, Čipas darė kambaryje. Kai šuniukui buvo metai, tėvai atidavė jį tetai „į kaimą“ – į nuosavą namą kitapus gatvės, todėl Donata girdėdavo, kaip jos šuniukas naktimis kaukia. „Dažnai nueidavau pavedžioti, nunešdavau skanesnio maisto, bet jis buvo užaugęs namuose kartu su manimi… Todėl naktimis abu verkdavom – jis kaukdavo prie būdos, aš, tai girdėdama, verkdavau į pagalvę… – graudindamasi pasakojo Donata netikėtai po daug metų atgijusius prisiminimus. – Jei gerai pamenu, nepraėjus nė metams Čipas susirgo (greičiausiai peršalo) ir jo neliko… Taigi kentėjome mes sąlyginai neilgai, bet to užteko, kad pamoką visam gyvenimui išmokčiau.“ Todėl Donata įsitikinusi, kad dovanoti šuns vaikui jokiu būdu negalima, nes jis nėra pajėgus pasirūpinti, net jei myli. Vaikai, prašydami tėvų nupirkti šuniuką, net neįsivaizduoja, kaip augintinis pakeis jų gyvenimą. Todėl Donata tėvams pirmiausia pataria nupirkti pavadėlį su antkakliu, kurį vaikas „išsivestų“ pasivaikščioti per dieną bent tris kartus, kad suprastų, kas jo laukia kasdien, kai namuose atsiras šuo. „Kai šuniukas mažas, vedžioti reikia bent 5–6 kartus per dieną. Paaugusį šunį 3–4 kartus. Po trijų dienų vaikas sako, kad gal ne taip ir nori to šuniuko, nes reikia eiti į lauką ir kai šalta, kai lyja, kai pavargęs“, – apie patikrintą metodą šypsodamasi pasakojo Donata. Jos nuomone, yra dar vienas būdas sužinoti, ar vaikui jau galima nupirkti šunį. Ji siūlo laikinai pasiimti draugų augintinį ir leisti vaikui jį prižiūrėti. Kad jai tikrai reikia šuns, Donata sako supratusi būdama penkiolikos.
Gyvenimas pasikeis
Dažnai šeimoje šuns įsigeidžia ne vaikas, o žmona arba vyras. Su kuo teks susitaikyti, kai namuose atsiras keturkojis? Reikės anksčiau keltis, jį pamaitinti, leisti išsilakstyti, duoti protinio darbo, mokyti, ką daro geri šeimininkai. „Jei šeimininkas neužtikrina šuns gerovės, nesugeba patenkinti jo poreikių, gyvūnas susiranda savo būdų, tačiau jie šeimininkams tikrai nepatinka. Šuo nekaltas, kad nori bėgioti, loti, draskyti, kasti, graužti. Turėti šunį – kaip turėti 7–8 metų vaiką. Lyg ir galima palikti jį trumpam vieną, bet visada turi prisiminti, kad jam reikia daug dėmesio: negali išvažiuoti, kur nori ir kada nori, negali užsibūti svečiuose, turi kasdien skirti laiko šuniui išsibėgioti“, – pasverti, ar tikrai sugebės prisitaikyti prie naujo namų gyventojo, ragina Donata.
Pasak jos, pedantiškiems žmonėms šuo tikrai kelia stresą, ypač jei jo nori tik vienas iš šeimos narių, pavyzdžiui, vyras. „Kai šeriasi ilgaplaukiai šunys, sunku papasakoti, kas darosi namuose. Yra net posakis, kad viskas skaniau su šuns plaukais. Be to, visada esi seilėtas, nešvarus, namuose daugiau purvo nuo pėdučių“, – perspėja šunų gyvenimo būdu, psichologija nuo mažens besidominti Donata. Ji primena, kad mums šuns reikia labiau nei šuniui mūsų. Jei jau nusprendėme laikyti namuose augintinį, turime jausti atsakomybę. Šunų trenerei džiugu, kad vis dažniau prieš įsigydami šunį žmonės skambina norėdami žinoti, kaip teisingai elgtis nuo pirmos dienos.
Nemokytą pažįsta iš tolo
Į šunų mokyklos „Geras šuo“ įkūrėją žmonės kreipiasi dėl tų pačių problemų. „Jaunam šuniukui svarbiausia išmokti „savo reikalus“ daryti lauke, nesikandžioti, ateiti, kai kviečiame, nenaikinti namų ir tinkamai socializuotis. Šuo gali nemokėti atsisėti ar atsigulti, bet ateiti pakviestas jis turi, nes kitaip yra nesaugu jį paleisti. Mano tikslas – kad žmogui su šunimi būtų patogu kartu gyventi“, – pasakojo Donata. Šeimininkai neslepia, kad kartais jų numylėtinis ima urgzti ir net kąsti jiems paties, bijo žmonių, šunų, laiptų, mašinų. Ilgas ir kantrus darbas beveik visada duoda rezultatų. O neauklėtą šunį Donata sako pažįstanti iš tolo.
Šiuo metu mergina neturi savo šuns, bet jų namuose tikrai netrūksta, nes išvykdami atostogų atveža prižiūrėti draugai. „Laiptinėje sutikti kaimynai stebisi, kodėl tie šunys neloja, nekanda, ir klausia, ar jie čia gyvena. Gerbiu savo kaimynus ir stengiuosi, kad gyvūnai nekeltų triukšmo namie. Aktyvia veikla užsiimame tik lauke, o namie – jokių žaidimų, galima tik kažką skanaus graužti“, – šypsojosi Donata.
Nuomonės, kad šuo – ne žmogus, ji nepakeitė iki šiol, nors kartais mums atrodo, kad šunys elgiasi žmogiškai. Dažnai, pasak jos, šunys daro tai, ką daro šunys. Pavyzdžiui, jei skauda ar baisu, jie negali žmonių kalba pasakyti, kad nustotume, nedarytume to, ką darome. Todėl jie urzgia, kanda, o mes galvojame, kad šuo piktas, o jei „padarė“ ant kilimo – keršija. Donata juokiasi, kad šuo nesėdi per dieną ir nekuria keršto planų už tai, kad vakar penkiomis minutėmis trumpiau pavedžiojome.
Kita klaida, kurią iš begalinės meilės savo keturkojams daro jų šeimininkai, – neleidžia šuniui pabūti vienam. „Įsigiję šunį žmonės, kurie tuoj susilauks kūdikio, mano, jog bus dveji metai atostogų, augins vaiką, turės laiko prižiūrėti ir šunį, o kai reikia grįžti į darbą, dažnas gyvūnas patiria stresą, nes negali būti vienas. Yra net pripažinta liga – išsiskyrimo nerimas, kai šunys taip stresuoja likę vieni, kad net save žalodami – nusilauždami dantis, nusidraskydami nagus, viską grauždami, kaukdami, lodami – veržiasi iš namų“, – pasakojo Donata. Todėl patariama net būnant namie kuriam laikui šunį uždaryti kitame kambaryje, bent kartais miegoti atskirame kambaryje.
Išsirinkti pagal būdą
Šuo negali būti nei dovana, nei siurprizas. Gyvūną turi išsirinkti tie, kurie su juo gyvens, priims į savo šeimą, rūpinsis. Donata pastebi, kad „į madą“ ateina dideli kai kurių veislių šunys: amerikiečių akitos, vengrų vižlai, belgų aviganiai, ridžbekai. Tačiau ji pataria nesivaikyti madų, o šunį rinktis pagal savo galimybes jam skirti laiko auklėjimui. Aktyviam šuniui išsidūkti miške, prie jūros gali neužtekti ir 3 valandų. „Medžioklei skirtos veislės šuo norės medžioti. Pavyzdžiui, Džeko Raselo terjeras, nedidelis, mielas šunelis, tačiau jis 3–4 valandas gali įlindęs į urvą loti, kasti, bandyti ištraukti grobį. Jei jis ko užsimanė, „eina kiaurai per sieną“, nes tai jo kraujyje. Nors jo kojytės trumpos, jis fiziškai stiprus“, – Donata perspėja neapsigauti šuns išvaizda ir atsižvelgti į prigimtines savybes. Taksai atrodo mieli, tačiau namuose, pasak šunų trenerės, gali išdraskyti sofą, kilimą jį kasdami, jei žmogus nepasirūpina, kad šuo turėtų kur kasti. Gėlynų namuose su taksu greičiausiai nebus. Žinoma, kiekvienas šuo turi savo charakterį, tad skiriasi net tos pačios veislės vienos vados šuniukai ir net tarp medžioklinių pasitaiko flegmatikų, kuriems užtenka trumpų pasivaikščiojimų. Tačiau renkantis šunį visada būtina atsižvelgti į jo veislės paskirtį.
„Deja, dauguma mažų veislių šunų šeimininkų įsivaizduoja, kad turi ne šunį, o žmogeliuką, todėl retai su juo elgiasi kaip su šunimi, – kritiškai tokį elgesį vertina Donata. – Maži šunys dažniausiai dreba ne iš šalčio, o iš baimės, iš įtampos, jie psichologiškai traumuoti. Jiems neleidžiama susipažinti su kitais šunimis, normaliai vaikščioti žeme, kad galėtų pauostyti, pamatyti, nes visur nešiojami ant rankų.“
Donata juokauja, kad atėjusi į svečius prašo nieko neklausti apie šunis, nes tada nebus kitos temos – ji gali kalbėti kelias dienas. Energija ir gera nuotaika trykštanti šunų trenerė nuolat gilina žinias seminaruose, o paskui jas pritaiko praktiškai. Pomėgį draugo dėka pavertusi darbu, ji džiaugiasi išdrįsusi siekti svajonės: „Baimė yra labai svarbus ir reikalingas jausmas. Ji saugo gyvybę, tačiau neretai protas padaro meškos paslaugą, nes sukuria begalę galimų baisių scenarijų ir įkalina mus saugumo zonoje, kurioje nesame laimingi. Kartais patys sukaupiame drąsos iš jos išeiti, kartais reikia spyrio iš šalies, bet jeigu yra kažkas, su kuo mintyse keliatės ir užmiegate – turėtumėte bent pabandyti tai įgyvendinti.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Rimos ŠEMETAITĖS nuotr.
