Pasakos iš globėjų lūpų

Birutė ir Audrius Lapai iš Kelvėtų kaimo Veiviržėnų seniūnijos, užauginę dvi dukras ir sūnų, į savo šeimą priėmė du svetimus tėvų globos netekusius vaikus. Jie džiaugiasi galėdami suteikti tėvišką šilumą ir rūpestį. Apsisprendę globoti sutuoktiniai greitai suprato, kad auginti savo ir svetimus vaikus – nepalyginami dalykai.

Penkiolikmetis Edvinas Lapų šeimoje gyvena 5 metus. „Kai mūsų vaikai jau buvo išėję iš namų, giminaitė, dirbusi globos įstaigoje, paprašė mus per vasarą pagloboti berniuką, kuris neturėjo kur praleisti atostogas. Tačiau jis mūsų namuose pasiliko visam laikui“, – pasakojo B. Lapienė.

Penkiametis Erikas čia tėvišką šilumą rado prieš tris mėnesius. Globėja pasakojo, kad Edvinas labai norėjo brolio. Gargždų socialinių paslaugų centro direktorė Viktorija Lygnugarienė prisiminė, kad globėjų savipagalbos grupėje, kurioje dalyvauja ir Lapai, buvo kalbama, kaip reikia globojamam vaikui palaikyti ryšius su biologiniais broliais. „Tačiau Edvino brolis atsisakė bendrauti. Mes pasiūlėme šią spragą užpildyti ir į šeimą priimti likimo brolį“, – pasakojo direktorė.

Vieną svetimą vaiką globojantys sutuoktiniai ne iš karto apsisprendė globoti ir antrą. „Tarėmės su Edvinu, kad mūsų namuose apsigyvens mažametis, kurį reikės globoti. Jis norėjo brolio ir gana“, – šypsodamasi pasakojo Birutė.

Taigi neseniai Lapų šeimoje atsirado dar vienas narys. Erikas, šį mėnesį švęsiantis šeštąjį savo gimtadienį, rudenį eis į priešmokyklinio ugdymo klasę.

Globėjai neslėpė, jog berniukui buvo nelengva prisitaikyti naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis. Jis buvo užsispyręs: paprašytas ką nors padaryti, neklausė – atšaudavo: „Man nesvarbu.“ „Mes tarėmės gražiuoju – kartais tai trukdavo ne vieną valandą“, – sakė Birutė.

Ilgai bandęs globėjų kantrybę suprato, kad reikia laikytis susitarimo, taisyklių. Ir „ožių“ nebeliko – tapo šeimos nariu.

V. Lygnugarienė pridūrė, kad globėjų kantrybę vaikas bandė dėl patirtų netekčių: „Vaikai stengiasi išsireikalauti suaugusiojo dėmesį netinkamu elgesiu, išmoksta manipuliuoti. Tačiau šie globėjai neprarado savitvardos, kantrybės.“

Nuo dvejų metų globos įstaigoje augęs Erikas visada nori būti su globėjais, glaustosi prie jų, Birutę vadina mamyte, kartais Audrių – tėčiu. Jų nuolat klausinėja, ypač kur nors išvykus, ar šie jo nepaliks. „Tai paliktų vaikų baimė“, – aiškino V. Lyg­nugarienė.

Lapai pasakojo, kad berniukas labai mėgsta gyvūnus, guvus ir galvotas. Jam nuolat kyla įvairiausių klausimų. „Jis moka skaičiuoti, nori išmokti skaityti – labai mėgsta knygas, negalime pravažiuoti pro biblioteką nepasiskolinę knygų, – pasakojo B. Lapienė, turinti pedagoginį išsilavinimą. – Skaitau jam pasakas, nors savo vaikams nebuvo laiko.“

Pasak V. Lygnugarienės, Erikui reikės laiko, kol pripras naujoje vietoje, supras šeimos bendravimo kultūrą. Erikas jų nuolat klausinėja, ką reiškia vienas ar kitas žodis, posakis.

Lapai prisipažino, kad auginti svetimus vaikus nepalyginamai sunkiau nei savus. „Didesnė atsakomybė globojant“, – teigė globėjai. Tačiau džiaugėsi, kad jų namuose svetimi vaikai rado tėvišką šilumą, globą, rūpestį. Čia gyvendami jie supras, kas yra šeima, išmoks elementariausių dalykų, pasiruoš savarankiškam gyvenimui.

V. Lygnugarienė apgailestavo, jog mažai kas nori globoti svetimus vaikus, kurių nesieja kraujo ryšiai. Anot jos, tik pasišventę žmonės tam ryžtasi. O juk globos įstaigose gyvena nemažai vaikų, trokštančių tėviškos šilumos.