Bandymas prisiliesti prie savo kilmės šaknų

Istorikai sako, kad norint suprasti valstybės istoriją, reikia žinoti savo šeimos istoriją. Bet ar daugelis laiku susidomi savo praeitimi? Jaunystėje ne tai rūpi, stinga suvokimo. Ir laikas nusineša užmarštin svarbius faktus.

Kalbėjomės su žmonėmis, kurie suskubo užrašyti savo giminės istoriją, nes jiems svarbu žinoti, iš kur atėję, svarbu palikti tas žinias jaunajai kartai.

Gyvenimo faktų dėlionė

Plikiuose gyvenantis Gediminas Sriebalius savo giminės istorija susidomėjo, nes, jo manymu, svarbu žinoti, iš ko esi kilęs, kaip gyveno giminės žmonės, kaip klostėsi jų gyvenimas.

Jo tėvai gimę 20 amžiaus pradžioje, valstiečių šeimose. Mama Kostancija Šakinytė kilusi iš Sausių (Endriejavo seniūnijoje išnykęs kaimas), o tėvas Domininkas Sriebalius – iš kaimyninio Šlepštikų kaimo. Išsaugotoje tėvų vestuvių, įvykusių 1932 m., nuotraukoje – besišypsantys jaunieji su artimų žmonių palyda. Nuotaka ne balta suknele pasipuošusi. G. Sriebalius paaiškino, jog anuomet tokios mados dar nebuvę. „Tačiau buvo gera mada: ant vestuvių šventės stalo nestovėjo buteliai su alkoholiu. Mano tėvai užaugo alkoholio nevartojančioje aplinkoje“, – akcentavo Gediminas.

Jo tėvelis baigė mokyklą, mokėsi kursuose ir visą gyvenimą, dirbo pašto viršininku. Kas kelerius metus jį perkeldavo į kitą vietą. Keturi vaikai gimę skirtinguose miesteliuose. Kai jam buvo ketveri, tėvą perkėlė į Kulius. G. Sriebalius ten užaugo, baigė vidurinę, o tėveliai sulaukė gilios senatvės. Abu mirė tais pačiais, 1992 metais.

Per vėlai susigriebė

Rinkti medžiagą apie giminės istoriją jis susigriebė būdamas 62 metų. Gerokai pavėlavęs. „Tėveliai buvo mirę – kiek prisiminiau, užrašiau anų pasakojimus. Nedaug jų brolių ir seserų buvo likę, – kalbėjo 73-ejų metų G. Sriebalius. – Surinkau nemažai senovinių nuotraukų. Tačiau mano duomenys šykštūs – faktai apie tai, kas, kada gimė, mirė, su kuo susituokė, jų vaikai. Tai tarsi stulpai tvorai tverti. Norint išsamesnės informacijos, reikia važiuoti į Vilnių, centrinį archyvą.“

Ką sužinojo apie savo giminaičius?

„Tai buvo paprasti žmonės. Tarpukariu, pokariu gyveno sunkiai – buvo sudėtinga vaikus išmokslinti“, – pasakojo G. Sriebalius. Tačiau jis, tarnautojo sūnus, kartu su broliais ir seserimi, turėjo galimybę mokytis. Gediminas baigė tuometę Žemės ūkio akademiją, dirbo dėstytoju Rietavo žemės ūkio technikume. Brolis Jonas – Vilniaus universitete įgijo istoriko specialybę, buvo Vilniaus žemaičių pavieto maršalka. Antanas baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, o sesuo Audronė – Medicinos institutą, farmacijos mokslus.

G. Sriebalius didžiuojasi, kad giminės žmonės supratingi, išprusę, muzikalūs. Buvo itin šviesių ir kilnių. Ar negarbingų žmonių giminėje nepasitaikė? „Visko būta. Radome porą giminaičių, kurios paskendo alkoholyje, nes jų vyrai turėjo priklausomybę. Reikia žinoti viską apie savo giminę. Kuo aš čia dėtas? Gyvenu savo gyvenimą, ir viskas“, – kalbėjo G. Sriebalius.

Skirtingos kartos – panašiose situacijose

Aukštaitijoje, Ukmergės rajone, gyvenęs Jonas Rakauskas savo šeimos, giminės istoriją rinko iš bažnyčios archyvų, giminaičių pasakojimų, o prieš 14 metų pradėjo rašyti prisiminimus. Daugiausia medžiagos sukaupta iš tėvų šeimos istorijos – jo akimis matyti, atmintyje išlikę vaizdai, išgyventos akimirkos. Įdomu, kad skirtingos kartos išgyvena panašius įvykius, kaip antai emigracija. J. Rakausko tėtis 1929 m. išvyko į Ameriką. Tuomet Jonukui buvo dveji, o sesutei – 1 metai. „Pabuvojęs Brazilijoje, Argentinoje tėtis nieko neuždirbo. Pasisvečiavęs porą metų jis prašė mamos atsiųsti pinigų, kad galėtų sugrįžti į gimtinę, – pasakojo Jonas. – Kai mes paaugome, tėtis nieko nepasakojo, kaip ten buvo. Amerikoje uždarbiavo ir daugiau giminaičių. Dėdė, praleidęs 10 metų, parsivežė santaupų ir turėjo aludę. Kitas, grįžęs iš Amerikos, įsigijo motociklą. Tuo metu tai buvo retenybė.“

J. Rakauskas išsiaiškino ir kitą „klasikinį“ faktą. Praėjusio amžiaus pradžioje dėdė, įsigydamas dvarą, galėjo pirkti tik 20 ha žemės, tačiau jis „kombinavo“ prisitraukti giminių, tariamų pirkėjų, kad apeitų pirkimo suvaržymus ir nusipirktų daugiau. Jis prisitraukė motiną.

Savo surinktą šeimos istoriją J. Rakauskas paliks savo vaikams, anūkams, kad neišnyktų praeities prisiminimai.

Asmeniniai archyvai domina istorikus

Priekuliškės rašytojos ir kraštotyrininkės Editos Barauskienės iniciatyva Etnografinių regionų metams skirtame renginyje Priekulėje susirinkusieji klausėsi dviejų lietuvininkų šeimų istorijų, kurias pateikė iš Klaipėdos krašto kilusi Asta Strumilienė. „Tai darėme edukaciniu tikslu – norėjome dalyvius paskatinti susidomėti savo šeimos, giminės istorija – kas buvo tie žmonės, ką jie veikė, – kalbėjo E. Barauskienė. – Iki 50 metų tuo nesidomime, tik senatvėje pradedame rinkti giminės istoriją, kaip gintarėlius dėlioti gyvenimo faktus.“ Ji prisipažino mažai apie savo tėvelį žinojusi – kad jis buvo mokytojas, nes ji gimė, kai šis jau buvo anapusybėje.

„Labai svarbu, kad neišnyktų šeimos istorijos, nedingtų nuotraukos – vėliau istorikai galės pasinaudoti“, – akcentavo E. Barauskienė.

• Janina Valančiūtė, istorikė, paveldosaugos ekspertė:

  – Ieškoti savo šeimos, giminės šaknų žmonės suskato Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Sovietmečiu dėl ideologinių motyvų apie praeitį nebuvo pasakojama nei vaikams, nei anūkams.

  Išlaisvėjus vieni ieškojo, ar nėra kilmės titulų patvirtinančių dokumentų – prasidėjo bajorysčių ieškojimo bumas. Kiti domėjosi savo protėviais – ką jie veikė, kaip migravo ir panašiai. Pradinis atspirties taškas ieškant savo giminės praeities genealogijai ištirti – artimųjų, giminės narių prisiminimai, išlikę dokumentai. Tačiau sudarydami rimtesnį genealoginį medį žmonės kreipiasi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, kuriame yra specialus skyrius, užsiimantis genealoginiais tyrimais, ten sukaupta didžioji jiems reikalingų archyvinių šaltinių dalis. Asmeniniuose archyvuose sukaupta medžiaga įdomi ne tik visuomenei, bet naudinga ir profesionaliems istorikams atliekant įvairių istorijos objektų tyrimus.