Laimingas, išsivadavęs iš priklausomybės alkoholiui
Simonas (vardas pakeistas) iš tų žmonių, kurie švenčia ne tik savo gimimo, bet ir atgimimo dieną. Šis pavasaris – 20-asis, kai nebevartoja nė lašo alkoholio. Vyras džiaugėsi išsivadavęs iš alkoholio priklausomybės, galimybe blaiviu žvilgsniu ir protu pajusti, vertinti pasaulį, puoselėti gražius santykius su artimaisiais. Pasidalinti savo patirtimi su „Bangos“ skaitytojais Simonas ryžosi vildamasis, jog galbūt kam nors tai taps lemtingu postūmiu kapanotis iš alkoholizmo liūno.
Pripažino savo ligą
„Prieš 20 metų buvau atsidūręs dugne. Nuo mažos taurelės pradėjus, ilgainiui girtavimas tapo įprasta kasdienybe“, – prisipažino Simonas, peržengęs „Bangos“ redakcijos slenkstį. Sunku patikėti, kad šis žvalus, energingas, pilietiškumu išsiskiriantis, širdžiai mielų užsiėmimų turintis vyras kadaise buvo įnikęs į alkoholį.
Pašnekovas tvirtino, jog tai atsitiko keičiantis santvarkai. „Atgimimas, dainuojanti revoliucija buvo gražu, tačiau griuvo ūkiai, žmonės tapo bedarbiai. Euforija baigėsi. Kaip gyventi – niekas nedavė recepto. Be darbo aš nebuvau, bet atlyginimas – katino ašaros, – pasakojo vyras. – Prisimenu vieno pažįstamo, jau iškeliavusio anapilin, žodžius: neturi nei laiko, nei pinigų, bet „šnapsui“ rasi visko. Gryna tiesa. Būdavo, susirenkame į darbą pagiringi. Be pinigų suorganizuoti išgertuves – menas. Ir visą dieną – prie butelio.“
Simonas tikino, jog iki tol išgerdavo tik progai esant: susirinkdavo šeimos pabendrauti, padainuoti, bet neprisigerti. „Tuomet turėjome darbą, uždarbį – jokios baimės dėl ateities. Dabar bet kada gali atleisti ir niekam nepasiskųsi. Bet per tiek metų įgijome gyvenimiškos patirties“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis teigė nepajutęs, kaip anuomet prarado savikontrolę – tapo priklausomas nuo alkoholio: 4 metus jį vartojo kasdien. „Rankos virpėjo – valgykloje sriubos nebeužsisakydavau, nes išsilaistydavo, kol šaukštą iki burnos prinešdavau, – pasakojo Simonas. – Ėmė graužti sąžinė, kad reikia liautis. Ryte atsikėlęs pasižadėdavau: šiandien nebegersiu, bet atėjus į darbą atsirasdavo draugų ir progų. Galvodavau: „dūšią“ nuraminsiu, o išgėręs stikliuką, nebegalėjau sustoti. Tapau alkoholio vergas. Supratau, kad reikia baigti arba teks keliauti į amžinuosius namus. Prisipažinau sau: esu alkoholikas.“
Simonas pridūrė, jog tie, su kuriais girtavo, jau anapusybėje. Bendraamžiai ir jaunesni. Laugalių kapinėse jie žole užžėlę, anot pašnekovo, su kurmiais domino lošia…
Antrasis gimimas
Simonas kalbėjo, jog žmona niekada nemoralizavo. Tik kartą parodžiusi „Bangos“ laikraštyje skelbimą, kad į Gargždus atvyksta priklausomybės ligų specialistas Akopianas. „Nebebuvo ką prarasti – nusprendžiau apsilankyti. Prieš tai reikėjo savaitę nevartoti alkoholio, o aš nuėjau į susitikimą neišsiblaivęs. Paprašiau užkoduoti 3 metams, bet į mane pažvelgęs specialistas pareiškė, jog pusmečiui, ir be garantijos. Mano, alkoholiko, išvaizda nekėlė pasitikėjimo“, – prisiminė Simonas.
Jis pasakojo, jog tuomet buvo susirinkę daug panašių bedalių. „Specialistas kalbėjosi su kiekvienu. Vedžiodamas rankomis aplink galvą, man aiškino, kokios sunkios gali būti komplikacijos, jeigu užkoduotas pradėsiu vartoti alkoholį. Iš baimės apėmė toks keistas jausmas, kad nebegalvojau apie alkoholį, bet apie pasekmes, kurios gali kilti jo pavartojus. Pasakiau: nė lašo. Ir jau 20 metų. Kasmet balandžio 24 d. švenčiu savo antrąjį gimimą“, – kalbėjo Simonas, prisipažinęs, jog kartais po darbo norisi išgerti gero brendžio ar konjako, bet nuo pagundos sulaiko baimė, ar nenugrimsiąs vėl ten, iš kur taip sunkiai iškopė. Pašnekovas pasakojo, kad užsikodavę buvę bendradarbiai paragavo alkoholio ir jiems prireikė 5 metų, kol išblaivėjo. „Išbuvus 20 metų blaiviam vėl grįžti į tą patį liūną, iš kurio taip sunku išlipti ir išsilaikyti, – purtė galvą pašnekovas. – Kiek vargsti girtuokliaudamas – šviesios dienos nematai… Kaip sunku girtam pareiti namo, prie vairo girtas sėdėdamas esi potencialus žudikas kelyje.“
Prisikelti reikia norėti
Jis šypsodamasis kalbėjo apie nesulaikomai skubantį laiką – skaidrų, prasmingą. Atsirado naujų pomėgių, užsiėmimų. Simonas tvirtino, jog gyvenimas nuostabus: visada palaikanti šeima – žmona, vaikai, du anūkėliai. „Gyventi be alkoholio man nesunku. Žmona sako, jog iš pradžių nustojęs jį vartoti, buvau nervingesnis, – kalbėjo pašnekovas. – Šeimos šventėse svečius vaišinu alkoholiu, bet ne jis suteikia linksmumo. Galima švęsti ir be jo.“
Simonas prisipažino, jog pasikeitus požiūriui į alkoholį, jis neišsižadėjo tų, su kuriais anksčiau girtavo. „Jie nebegali sustoti. Kai kas man pavydėjo, – sakė vyras. – Negalima smerkti girtuoklio. Bet niekada neduodu pinigų atsipagirioti. Radęs pakelėje, parvedu, parvežu namo, bet alkoholiui pinigų neduodu. Prisikelti reikia norėti pačiam – niekas neprivers. Man labai jų gaila – galiu dalintis patirtimi, kaip to pasiekti. Mane iš alkoholizmo liūno ištraukė žmona ir noras gyventi. Griebiausi šiaudo, nes buvo viltis nugalėti savyje tūnantį žvėrį – priklausomybę.“
