Lietuviai Meksikoje sužvejojo 127 kg geltonpelekį tuną

Nuo darganotų orų į Žemutinę Kaliforniją Meksikoje pabėgusi lietuvių žvejų kompanija pagavo gyvenimo laimikį – 127 kg svorio geltonpelekį tuną. Nors Kortezo jūroje ir Ramiajame vandenyne tokio dydžio žuvų gyvena nemažai, sėkmingai įkelti į laivą jas pavyksta ne visuomet. Ir šios žuvies istorija prasidėjo dar prieš Lietuviams pasiekiant žuvingus vandenis.

Lietuvos banglenčių čempionas Girmantas Neniškis pasakoja, kad čia keliauti verta ne tik dėl bangų:

„Meksika, o ypač Žemutinė Kalifornija, pasižymi ypatinga jūrų gyvūnijos gausa. Kiekvieną dieną išplaukęs į jūrą, nesvarbu ar su banglente, ar su žvejybiniu laiveliu, patirsi kažką naujo. Vieną dieną tai gali būti banginis, kitą – manta rajos, vėžliai, o kartkartėmis pastebėti galima ir ryklį. Šiek tiek užtrukau, kol įtikinau lietuvius žvejus aplankyti šį nuostabų kraštą – kas patikės žvejų pasakomis apie aukšles milžines, kurios kimba kiekvieną dieną?!“ ‒ juokiasi jau dvyliką metų Meksiką antraisiais namais vadinantis Girmantas.

Kol viena Lietuvių valtis traukė savo 8‒12 kg tunus, antroji aptiko plūdurą su prie jo prisegta meškere. Įsikėlus meškerę į valtį iškart buvo aišku, kitame valo gale – žuvis, didelė žuvis. Šioji buvo tokia stipri, kad išplėšė tvirtą kotą iš dideliuose laivuose žvejojusių žvejų rankų ar meškerių laikiklių ir nusitempė jį su savimi. O lietuvių kompanijiai nusišypsojo sėkmė jį sužvejoti.

Didžiojo tuno medžioklėje dalyvavo ir kitas žvejoti mėgstantis banglentininkas, Klaipėdoje esančios Surf Camp akademijos treneris Donatas Meškauskas, į Meksiką išvykęs pirmą kartą.

„Išties šiek tiek sunku suvokti šio įvykio svorį. Jau pirmoje kelionėje Meksikoje patirti tiek įspūdžių yra neįtikėtina. Tačiau reikia sau priminti, kad kartu buvęs ir šiuose vandenyse daugiau nei trisdešimt metų žvejojęs mūsų gidas net daugiau nei dvigubai pagerino savo pagauto tuno rekordą. Tad įvykis išties neeilinis“, ‒ džiaugėsi Anykčių žvejų lygos narys Donatas.

Vien meškerės ir ritės komplektas buvo pakankamai rimtas trofėjus, parduotuvėje kainuojantis virš pusantro tūkstančio Eurų. Kadangi žuvis jau buvo šiek tiek pavargusi, keturi žvejai pasikeisdami ją traukė „tik“ dvi valandas. Ir vistiek, per tą laiką tunas nutempė jų laivą beveik keturias jūrmyles nuo pradinės žvejybos vietos.

„Vienas mūsų vietinių gidų, Omaras, šiuose vandenyse yra dirbęs komercinėje žūklėje, žvejojęs savo malonumui, bei su sportinės žvejybos entuziastais. Jis vis kalbindavo, kad turime plaukti į Imposibles („Neįmanomieji“) žvejybos plotus. Ir išties, kai pagalvoji, ši vieta verta savo vardo. Koks sutapimas nulėmė, kad viduryje vandenyno tokio dydžio žuvis užkibo ant pakankamai tvirto koto, be kurio ištraukti šią žuvį būtų praktiškai neįmanoma? O kiek šansų vienam mūsų laivui praplaukiant dar jį surasti? Adata šieno kupetoje, ne kitaip“, ‒ stebėjosi keliones žvejams rengiantis Girmantas.

Žuvingi žvejybos plotai – atsakomybė, ne atsitiktinumas

Tai, kad Žemutinės Kalifornijos pakrantė pasižymi itin žuvingais vandenimis nėra atsitiktinumas. Iš vienos pusės, didžiąją Žemutinės Kalifornijos pusiasalio dalį užima dykuma, čia nėra didelių miestų, tad tarša ir komercinė žvejyba yra šiek tiek ribota. Tačiau kur kas svarbiau yra vietinių gyventojų požiūris į jūros išteklius ir jų valdymą.

Meksika ir Pietinės Žemutinės Kalifornijos valstija yra dažnai pateikiamos kaip pavyzdys, kalbant apie tvarų išteklių valdymą:

„Dažnas lietuvis apie Meksiką galvoja kaip apie laukinį kraštą be taisyklių, tingius žmones ir kartelių nusikaltimus. Realybėje, galėtume iš jų pasimokyti gerokai daugiau, nei kartais susimąstome. Pavyzdžiui Cabo Pulmo rezervatas – maždaug 27 kvadratinių jūrmylių plotas kuriame draudžiama žvejyba, yra visų pirma bendruomenės inicijuotas projektas, kurį tik po to patvirtino aukščiausi šalies politikai. Šis rezervatas ne tik leido atsikurti vietos gyvūnijai (skaičiuojama, jog per paskutinius 20 metų biomasės padaugėjo tris kartus), tačiau ir užtikrino puikius žvejybos plotus aplinkiniuose vandenyse, kur šiuo metu klesti sportinės žvejybos, nardymo ir turizmo industrija. Tuo tarpu kai Lietuvoje prakalbama apie kažkokius minimalius ribojimus žvejybai – argumentų kalba greitai pastumiama į šoną ir lieka tik siauri interesai“, ‒ dalinasi ne vieną bangų sezoną žvejų bendruomenėse praleidęs Girmantas.

Griežtų taisyklių ir žvejybos sezonų laikomasi užtikrinant omarų, jūrų ausinukių, šukučių, jūrų sraigių ir begalės kitų žuvų ar jūrų gėrybių resursus. Taip pat atsakingai žiūrima ir į turizmą, siekiant užtikrinti, kad turistų laivai nepridarytų žalos bangininiams rykliams ar kitiems gyvūnams ir jų jaunikliams.

Turizmas Žemutinėje Kalifornijoje yra gerokai daugiau nei gulėjimas prie viešbučio baseino

Nors vos keli miestai turi išvystytą turizmo infrastruktūrą – kuo toliau į dykumą, tuo daugiau nuotykių. Lagūnose, susisiejančiose su Ramiuoju vandenynu, jauniklius atsiveda banginiai. Bene kasdien galima sutikti delfinų, panardyti su bangininiais rykliais ar ruoniais ir jūrų liūtais. Jeigu kyla noras sutikti ryklius – taip pat prireiks vos keleto bandymų. Natūraliai, sportinė žvejyba čia – ypatinga.

„Žvejyba šiuose vandenyse kupina adrenalino. Visuomet užkibs didesnė žuvis nei būsi pasiruošęs: plyštantys valai, lūžtančios meškerės ir paskandinti ego – žvejybos kasdienybė. O kai po valtimi zuja ryškiai šviečiančių marlinų būrys – prarandi ne tik laiko, bet ir vietos nuovoką. Tik po poros valandų trofėjinių žuvų vaikymosi gali atsipeikėti ir pabandyti suprasti, kas vyksta“, ‒ emocijomis dalinosi žvejybą filmuoti mėgstantis Donatas.

Pridėkime pasaulinio lygio bangas, vėjus jėgos aitvarams ar burlentėms, įspūdingus kanjonus su daugiau nei 11.500 metų senumo urviniais piešiniais, dykumas ir druskų laukus, kuriuose galima lakstyti su bagiais, keturračiais ar pašėlusiais eržilais – veiklos čia niekuomet nepritruks.

„Iš tiesų galiu pasakyti paprastai – Žemutinė Kalifornija gadina žmones. Taip kaip sugadino mane prieš dvyliką metų ir dabar yra labai sunku rasti įspūdingesnių potyrių kitur pasaulyje, tą patį matau ir išvykstančių žvejų akyse. Net ir antrosios pusės pasineria į žvejybos azartą, keliasi kasdien penktą ryto ir kantriai leidžia valandų valandas valtyje. Nes niekada nežinai, kokį nuotykį gamta padovanos šiandien“, ‒ reziumuoja Girmantas.

Pranešimas žiniasklaidai