Augintiniai šeimininkams – kaip šeimos nariai

„Džiaugiuosi, kad turime du augintinius. Jie skirtingo charakterio. Ryte Beka turi prisiglausti, ją būtina paglostyti, kol papusryčiavęs iš pirmo aukšto atlekia Bertas ir… viską sugadina. Tada Beka atsitraukia“, – šypsojosi V. Gedgaudienė.

Gargždiškė Violeta Gedgaudienė juokiasi, kad apie savo augintinius gali kalbėti dvi valandas. O prisiminusi, ką patyrė prieš kelerius metus, kai po ligos teko atsisveikinti su 9 metus šeimos nare buvusia vilkšune Žara, moteris nuliūsta. Nors tada ir sau, ir vyrui Raimondui pasakė, kad daugiau jokių augintinių, vis dėlto neatsilaikė pamačiusi gyvūnų prieglaudoje atsidūrusios Bekos akis, o kiek vėliau namų duris atvėrė ir Bertui.

Sugraudino žvilgsnis

„Mūsų vilkšunė Žara susirgo įsisiurbus erkei. Viskas ėjo blogyn. Jos kančios tapo nepakeliamos, todėl turėjome priimti sprendimą. Atsisveikindami verkėme ne tik mes, namiškiai, kūkčiojo net kaimynė“, – jaudindamasi pasakojo Violeta. Liūdesio buvo tiek, kad dar kartą išgyventi mylimo augintinio praradimą nei Violeta, nei jos vyras nebenorėjo, todėl nusprendė neįsigyti nei šuniuko, nei žuvyčių ar kitų gyvų padarėlių.

Namai moteriai be Žaros tapo tušti ir liūdni. Vieną dieną netikėtai feisbuke ji pamatė labai mielo šuniuko, patekusio į gyvūnų prieglaudą Kaune, nuotrauką. „Skaičiau komentarus, kad ir vienas, ir kitas žmogus norėtų pasiimti Beką, bet nesusilaikiau ir paskambinau. Sužinojau, kad ankstesnis šeimininkas jį paliko prieglaudoje neva dėl to, kad išvažiuoja į užsienį. Nusprendžiau, jei dar kitą rytą Bekos niekas nebus paėmęs, ją priglausiu“, – šypsojosi Violeta. Tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Raimondas nenujautė, kas tą dieną dėjosi žmonos širdyje. Po beveik bemiegės nakties paskambinusi į gyvūnų prieglaudą Violeta išgirdo, kad Beka dar vis neturi naujų namų. Tą pačią dieną ji atsidūrė Gargžduose.

Išgąsdino vyrą

„Ne tik liūdnas, bet ir išsigandęs, įsitempęs, paklaikusiomis akimis šunelis, pasirodo, ne vien psichologiškai, bet ir fiziškai sužalotas: lūžęs šonkaulis ir uodegos kaulas“, – neslėpdama pasipiktinimo gyvūno nepriežiūra pasakojo gyvūnų mylėtoja Violeta. Beka moteriai atrodė įbauginta. Tačiau kai naktį pabudusi pamatė, kad šunelis šalia guli ištempęs visas kojas, suprato, jog Beka atsipalaidavo. „Ryte pabudusi ji nedrąsiai prišliaužė prie manęs, priglaudė snukutį, o letenėlę padėjo ant krūtinės. Iš to gerumo net apsiverkiau“, – prisipažino Violeta.

Tik po savaitės apie naują šeimos narę ji prisivertė pasakyti reise esančiam vyrui, kuris netrukus turėjo grįžti namo. „Prisidirbau, labai prisidirbau, taip bijau tau pasakyt, kad net neįsivaizduoji“, – taip Violeta prisipažino paskambinusi Raimondui. „Kas yra? Greičiau sakyk“, – ragino ją vyras. Tačiau Violeta sakė, kad bijo net išsižioti. „Ar kitą vyrą susiradai?“ – sunerimęs paklausė jos Raimondas. „Šunį parsivežiau“, – ištarė moteris ir išgirdo ne priekaištą, o tik palengvėjimo atodūsį: „Nu ar tau reikėjo?“

Sugrįžusį šeimininką Beka pasitiko apkirpta ir papuošta raudonu kaspinėliu. Netrukus, pasak Violetos, tarp vyro ir Bekos įsiplieskė abipusė meilė.

Kad nebūtų įtampos

Neplanuotai Violetos ir Raimondo namuose atsirado dar vienas augintinis – jorkšyrų terjerų veislės Bertas. Tai Bekai nebuvo maloni staigmena – šeimininkų meile tenka dalytis, o jiems abu šuniukai mieli, vienodai mylimi, namų be jų keliamo šurmulio jau neįsivaizduoja. „Kai vakare imuosi mezginio, po juo įsitaiso Bertas, o Beka šalia. Jei namuose yra vyras, abu lekia pas jį į garažą. Bertas greičiau parbėga pasišildyti, o Beka galėtų valandų valandas gulėti ant betono, nors ir šalta, kad tik būtų šalia“, – apie draugystę su augintiniais pasakojo Violeta.

Nei veislė, nei kitos augintinių savybės šeimininkams nėra svarbios. Jiems rūpi, kad šuniukai būtų linksmi ir sveiki. Norėdama socializuoti baugščią Beką moteris vedėsi ją pas dresuotoją. Paaiškėjus, kad kalytė bijo kitų šunų, didelių mašinų, gatvėje nepažįstamo maršruto, nusprendė nekelti augintinei streso ir duoti laisvę namuose ir kieme, kur ji jaučiasi puikiai. „Kai veterinarijos specialistas paaiškino, jog Beka prastai mato, o tamsoje beveik nemato nieko, kad neturi uoslės, stengiamės sudaryti tokias sąlygas, kad būtų kuo mažiau įtampos. Gyvename augintinių režimu“, – šypsojosi laiminga Violeta. Paklausta, ar dar kada priglaustų augintinį iš gyvūnų prieglaudos, ji nedvejodama atsakė teigiamai ir tai daryti ragina kitus.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Asmeninio archyvo nuotr.