Susišnekėjo

Humoreska

Mokytoja pasiteiravo trečiokų:
– Vaikai, ar jums teko girdėti tokį poetą Maironį?
Klasė tylėjo, tik Petriukas pasigyrė. Mokytoja pažįsta Petriuką, mat anas karts nuo karto apsilanko mokykloje, ir su akivaizdžia pašaipėle pasmalsauja:
– Na ir ką tu girdėjai?
– Girdėjau, kaip Maironis draugų būrelyje slapta skaitė savo eilėraščius.
– Sėsk – du, – susinervino mokytoja.
– Už ką? – Petriukas turi kvailą įprotį nuolatos teirautis, už ką gauna dvejetą.
– Už tai, kad nežinai, jog tu negalėjai to girdėti.
– Ko aš dar nežinau, norėčiau išsiaiškinti iki galo, – tas beribis Petriuko smalsumas varė mokytoją iš kantrybės. Kad ir susinervinusi, ji paaukojo dar keletą minučių, bandydama išaiškinti, kad Maironis mirė anksčiau, negu jis gimė, čia ji įsiaudrinusi praleido žodį Petriukas.
– Ar supratai?
– Ko čia nesuprasti – mirė anksčiau negu gimė, – Petriukas abejingai kilstelėjo pečius, – įprasta praktika.
Grįžęs namo, Petriukas užtiko tėvą skaitantį ir mestelėjo:
– Iš kur pas tave tokia mada skaityti ką tik išgerto alaus butelio etiketes? Galėtum ir ką nors rimtesnio prasimanyti.
– Sakai – rimtesnio? – susimąstė tėvas, – nagi duok pažymių knygelę, paskaitysime.
Šią atsivertęs ir pamatęs krūvą dvejetų, jis atsiviepė:
– Nieko naujo, tas pats vaizdas, kaip ir prieš dvidešimt metų, kai ir aš mokyklą lankiau. Už ką tas paskutinis dvejetas?
– Netyčia prasitariau mokytojai, kad girdėjau, kaip Maironis skaitė draugams savo eilėraščius.
– Na ir kas čia tokio?
– Griežtai pasakė, kad aš negalėjau girdėti, kaip Maironis skaito savo eilėraščius.
– Čia dabar? – pasipiktino tėvas, – tai jau nė Maironio nebegalima klausytis?
– Taip išeina, – pritarė Petriukas.
– O ką pats Maironis besako?
– Maironis tyli, nes jis, kol mes su mokytoja ryškinomės, pasirodo, mirė.
– Pasirodė ir mirė?
– Taip išeina.
– O kas jam pasirodė, kad net mirti reikėjo?
– Jam pasirodė, kad Trakų pilis griūva.
– Silpnavalis, man gyvenimas griūva, o aš nepasiduodu ir laikausi iš paskutiniųjų.
Tėvui bedemonstruojant, kaip jis dar laikosi, namo grįžo truputį įraudusi mama ir pasigyrė, kaip smagiai praėjo diena, bet šeimos galva akimirksniu sugadino jai nuotaiką:
– Tau linksma, nes tu nežinai, kad Maironis mirė.
Mama nežinojo, ir kas tas Maironis, bet širdimi suprato, kad tai geras žmogus, nes, kaip taisyklė, miršta tik geri.
– Gaila, – atsiduso ji ir staiga pražvalėjo, – atsiminiau, Staselė vis minėdavo kažkokį Maironį, sakydavo, kad jis pats geriausias iš visų jai žinomų, kad jo kūryba ir jis nemirtingi. Štai tau ir nemirtingas. Tiesa, o kur pašarvotas?
– Trakų pilyje.
Ji truputį nerangiai surinko draugės telefono numerį:
– Ar tu žinai, kad mirė Maironis?
– Aišku, kad žinau, visada žinojau.
– Žinojai ir man nesakei, – jautėsi nepasitenkinimo gaidelė. – Tai gal vakar buvai Trakų pilyje atsisveikinti su juo?
– Buvau, bet atsisveikinau tai su Kastyčiu Kerbedžiu.
– Vajetau.
Staselė papasakojo, kaip vakar Trakų pilyje klausėsi Kerbedžio koncerto, labai gaila, kad paskutinio šiemet, kiek daug žmonių buvo susirinkę, kaip jie visi išlydėjo dainininką ir t. t.
Petriuko mama klausėsi ir vis niaukėsi:
– Gaila ir man, labai gaila, – o padėjusi telefoną atsisuko į vyrą: – Tu tik pagalvok, vakar Kerbedis per koncertą mirė. Tik spėjo sušukti „sustok traukiny“ ir susmuko.
– Nuo ko mirė?
– Kol kas neaišku, bet Staselė sakė, kad jį gerbėjai išnešė ant rankų.
Algimantas VAŠKYS