Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis

Humoreska

Antanas pagavo mažytę žuvelę. Nespėjo jos dorai nė apžiūrėti, kai nežinia iš kur išlindo gamtos apsaugos inspektorius:
– Laba diena. Tai ką, gerbiamasai, auksines žuveles gaudai?
– Čia tik paprastas karosiukas, – bandė teisintis žvejys.
– Tuoj mes jį paversime auksine žuvele, – kažkokia antgamtine šypsena nušvito gamtosaugininkas.
Ir žiūri į Antaną taip užburiančiai ir migdančiai kaip koks pasaulinio garso fokusininkas Deividas Koperfildas. Ko jau ko, bet tokios sėkmės gyvenime daug vargo matęs Antanas nesitikėjo. Apie auksinės žuvelės galimybes jis buvo skaitęs, tad lyg apkvaitęs tylomis pradėjo sapalioti apie šviesią savo ateitį, galvoje sukosi nerealūs planai – prisipirkti aliejaus visiems metams į priekį ir atgal, prikelti gyvenimui senutėlį „Fordą“…
– Prabuskite, – pažadino jį iš hipnozės inspektorius. – Kaip jaučiatės, ar jums viskas gerai?
– Kol kas ne, bet tikiuosi, kad greitai jūsų dėka pagerės. Pradėkite magijos seansą.
Gamtosaugininkas artistiškai mostelėjo rankomis ir susižavėjusiam Antanui prieš akis išniro pažeidimų protokolas.
– Ar turite žvejo bilietą?
– Ne, maniau, kad karosiukus gaudant nereikia.
– Bauda nuo šimto iki dviejų šimtų. Leidimą žvejoti šiuose vandenyse galite parodyti?
– Ne.
– Minimali bauda – šimtas penkiasdešimt.
– Ar žinojote, kad šiuo metų laiku karosus gaudyti uždrausta?
– Ne.
– Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Bauda trys šimtai. Dar priskaičiuosime gamtai padarytą žalą. Ir ko ne auksinė žuvelė? – su pašaipa nusijuokęs inspektorius-magas baigė pildyti protokolą. – Kad rytoj pasirodytumėte mūsų agentūroje. Žuvelę, beje, galite pasilikti.
Inspektorius protokolą pasirašiusiam Antanui padavė antrą egzempliorių ir kaip dūmas išnyko krūmynuose.
Lyg apdujęs sėdi Antanas ant upelio kranto, keikia likimą. Šalia gulintis karosiukas irgi ne ką linksmesnis atrodo.
– Pridirbai man cirkų, – su priekaištu, bet be pykčio kreipėsi į jį Antanas. – Ką man su tavimi daryti?
– Prašau, paleisk mane, – žmogaus balsu prašneko karosiukas. – Aš iš tikro esu auksinė žuvelė ir galiu išpildyti bet kokius tris tavo norus, tik paskubėk, nes tiksi paskutinės mano sekundės.
Reikėjo staigiai apsispręsti. Antanas nedvejojo, auksinė žuvelė paniro vandenin įvykdžiusi tai, ko jis per akimirką sumanė paprašyti.
Kitą dieną savimi pasitikintis Antanas pasirodė agentūroje ir išdidžiai tarė išvakarėse jį gąsdinusiam, o dabar kolegų apsuptyje stovinčiam inspektoriui, paduodamas savąjį protokolo egzempliorių:
– Paskaitykite ir paaiškinkite, kodėl mane čionai kviečiate ir grasinate baudomis.
Inspektorius degė iš gėdos ir tik galvelę purtė, netikėdamas tuo, ką skaito. Abu protokolo egzemplioriai buvo identiški ir aiškiai fiksavo, jog Antanas niekuo nenusikalto, žvejo bilietą ir leidimą pateikė, žvejybos sezoniškumo nepažeidė. Visų akivaizdoje turėjo atsiprašyti Antano.
– Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, – šyptelėjo Antanas, – žuvelė tikrai buvo auksinė ir padirbėjo kaip reikiant.

Algimantas VAŠKYS