Abejoti ar kvestionuoti
„Kvestionuoti“ šiuo metu gana populiarus žodis. Kadangi į aktyviąją vartoseną atėjo neseniai, tai atrodo šiek tiek bauginantis ir svetimas. Jeigu pastebėjote, jį dažnai mėgsta vartoti Prezidentas. „Kvestionuoti, kvestionavimas“ skamba nekasdieniškai ir ne kiekviename kontekste jis dera.
Iš tiesų tai vartotinas žodis, kaip aiškina žodynai, kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia ne ką kita, o abejonę. Taigi „kvestionuoti“, vadinasi, abejoti, laikyti abejotinu, ginčytinu. Galvoju, kaip mes dabar keistai gyvename, ir daug kas kelia abejonių, taigi kvestionuoju. Ir tikrai yra kuo.
Buvusi ir esama Vyriausybės kaltina viena kitą nusirašinėjimu. Esą, girdėta, jau buvę skelbta, kartojasi programų teiginiai. Bet yra ir tikrai tęstinų darbų, kurie kaip pereinamasis prizas tenka tai vienai, tai kitai valdančiajai partijai. Tarkim, paminklų ir gatvių pavadinimų tema. Vėl naujai nuskambėjo ta jau gerokai nudilinta mintis, kad reikia griauti P. Cvirkos paminklą, paskui gal ir kitus. Paprastai kliūva ir Salomėja Nėris, dar vienas kitas, kaip sakoma, kolaboravęs rašytojas. Tokia jau ta mūsų suraizgyta istorija. Petras Cvirka – kolaborantas, Antanas Venclova taip pat, o jo sūnus Tomas Venclova – disidentas, aštriai kritikuojantis buvusį laikotarpį ir žmones. Tai ir reikėtų paklausti jo ir kitų giminaičių, ką daryti su dėdės (Cvirkienė ir Tomo Venclovos motina buvo seserys) paminklu, gatvių pavadinimais. Tegul pasiūlo savo sprendimus, jeigu vilniečiai niekaip nesiryžta.
Negaliu suprasti ir kitų tuščių diskusijų. Ar žurnalistai, laidų kūrėjai temų pristigo? Įvairiose portalų, televizijos žiniose, be abejonės, ir socialiniuose tinkluose (ir mūsų taip išvargintose galvose) užima plika parlamentarės nugara ar ministrės tatuiruotės. Kam tai kliūva? Jauni žmonės, kitos mados, kitos kartos jaunystė, tad ir jos išraiška kita. Man, pavyzdžiui, tatuiruotės gražu. Gaila, kad mano jaunystės laiku tatuiruotėmis puikuodavosi tik jūreiviai ir kaliniai. Va, kad jaunoji teisingumo ministrė menkoko išsilavinimo, o vadovaus įvairaus rango teisės korifėjams, tai jos autoritetas ir darbų sėkmė tikrai kvestionuotina.
Šiuolaikiniai socialiniai tinklai atveria tokias galimybes bendrauti, kad prieš porą dešimčių metų to net neįsivaizdavome. Nuotolinis žmonių ir pasaulio pažinimas, be abejo, sukelia ir nemažai problemų. Išplatino savo žmona besigėrintis vyras gražią nuotrauką (kaip jis pats sako, tai masažinį kilimėlį reklamavo), o žmona į Seimą – braukšt. Viešas jau asmuo žmonelė. Etikos sargams vėl darbo – tinka toks vaizdelis parlamentarei ar netinka. Gal ši ir kitos smulkmenos taip sureikšmintos, kad vyriausybių tarpdury, išskyrus apsispardymą, daugiau nieko nenutiko?
Kažkur skaičiau, kad lietuviai daugiausia toliaregiai. Tikriausiai, nes kaip paaiškinti, kad mūsų Lietuvos sostinėje, ant Gedimino kalno, per rinkimų maratoną Amerikoje atsiranda Trumpą palaikantis užrašas, pražygiuoja ar pravažiuoja jį remiančių lietuvių būrys. Kam buvo reikalinga ši akcija? Iš kur tokia meilė svetimam prezidentui (dabar jau ne)? Užtat savojo kiekvienas žodis, veiksmas kvestionuojamas. Jis ir neveiklus, ir neryžtingas, ir šioks, ir toks. Sakyčiau, mutuoja mūsų lietuviškas būdas, bet kiti pavyzdžiai ima ir sulaiko.
Neseniai TV žiniose nuskambėjo gražus šilališkio vyro poelgis. Radęs bankomate paliktą šimtą eurų jis apie įvykį pranešė policijai, greitai buvo išaiškintas ir tuos pinigus palikęs žmogus. Suma nedidelė, bet kitam gal tai paskutiniai pinigai. Radusysis irgi ne turtuolis, namuose keturi vaikai, bet tai jo sąžinės neužmigdė, godumas nenuslopino moralinių vertybių. Ant tokių žmonių ir laikosi Lietuva – dorų, darbščių, svetimo nesigviešiančių, nespjaudančių ant savo šalies ir nemanančių, kad valdžia turi jiems būtinai kažką duoti. Nekvestionuoju, kad tokių dauguma. Bet liaudies išmintis sako, kad šaukštas deguto ir medaus statinę pagadina arba geri darbai – tylos namai.
Taigi dabar ir turime tylos ir gerų darbų metą, juk čia pat Kalėdos. Ką darytume be švenčių? Kokios jos bebūtų, netenka kvestionuoti (gražiai skamba, bet kažkoks nepatogus, per daug pretenzingas šis žodis), kad jos ateis.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
