Aktorė Dalia Michelevičiūtė stengiasi prisidėti prie didesnio gėrio pasaulyje

Pernai gargždiškiai, miesto Kultūros centre žiūrėję Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį K. Binkio „Atžalynas“, įsidėmėjo Mokytoją vaidinusią aktorę Dalią Michelevičiūtę. Auksinio scenos kryžiaus nominantė, „Sidabrinės gervės“ laureatė, apdovanojimų pelniusi už geriausius vaidmenis teatre ir kine, beveik kasmet kuria naujus vaidmenis įvairių režisierių spektakliuose.

Tarptautinės teatro dienos išvakarėse su aktore D. Michelevičiūte kalbėjosi „Bangos“ korespondentė.

– Ar skiriasi provincijos ir didmiesčio žiūrovai?

– Žinoma, galime pajusti tam tikrus skirtumus. Mažesnių miestų žmonės klauso, žiūri įdėmiau ir pagarbiau nei didmiesčio žiūrovai. Tačiau kiekvienas atėjęs žmogus yra labai brangus. Net jei publikos reakcija būna ir tose vietose, kuriose nesitikėjai, ar juokiamasi iš banalių dalykų, negalima spręsti apie visus. Kažkada mano dėstytoja yra pasakiusi: „publika – kvaila, bet viską supranta“. Aš nemanau, kad kvaila, tačiau man būna apmaudu ir liūdna, kai žmonės garsiai juokiasi ir džiaugiasi scenoje ištartais keiksmažodžiais.

Būna, kad vaidindami Vilniuje sulaukiame audringų ovacijų, o vaidiname kur nors kitur – tyla! Apima keistas jausmas. Kartą Kaune šokome šokio spektaklį „Pamišusių mergaičių šokiai“ (choreografė A. Cholina). Mūsų spektaklio „perliukas“ – storųjų gulbių šokis visada susilaukdavo juoko ir plojimų. Tačiau ten reakcija buvo labai santūri. Po spektaklio pažįstami pasakojo, kad jiems pradėjus juoktis (o ten tikrai buvo labai juokinga!), ponios, sėdėjusios šalia, ėmė juos raminti ir drausminti neva „kaip čia elgiatės, juk čia – teatras!“ Tarsi viskas, kas vyksta scenoje, būtų pernelyg rimta ir reikšminga.

– Ko žmogus eina į teatrą?

– Tikiuosi, tam tikrų išgyvenimų, kurie įkvepia apmąstyti prasmės klausimus. Ir tikro, artimo santykio, kuris užsimezga tik teatre, kai scenoje jaučiantis asmuo geba sujaudinti klausančiųjų širdis ir paskatinti permąstyti kai kuriuos dalykus, vykstančius jo gyvenime. Vis daugėja tų, kurie teatre ieško pramogų, atokvėpio. Esmė – kokybės klausimas: pastatyti komediją ar tragediją reikia didelio talento ir skonio. Tačiau svarbiausia – pasirinkta tema ir idėja.

Sovietmečiu, klestint cenzūrai ir draudimams kalbėti apie tikėjimą, šalies nepriklausomybę, sistemos ydingumą, dvigubus standartus, žmonės ėjo į teatrą ieškodami dvasinio peno. Metaforų pagalba, vadinama Ezopo kalba, galėjai išsakyti tam tikrą laisvės, Dievo, Tėvynės ilgesį. Tai buvo savotiška meninė rezistencija. Laisvo asmens ir jį gniuždančios sistemos sandūra.

Tačiau nei tada, nei dabar estetiniai išgyvenimai nenumalšina dvasinio alkio. Šiandien teatre galima įžvelgti tam tikrą temų susmulkėjimą. Teisinamės tuo, kad teatras turi atspindėti gyvenimo aktualijas: emigraciją, politinės santvarkos ir mūsų gyvenimų netobulumus, seksualumą ir su tuo susijusias įvairiopos meilės paieškas, ect. Tačiau ar būtina teatre rodyti viską, kuo mes piktinamės, pačias nepatrauk­liausias žmogiškos prigimties puses, lyčių paklaidas, suicidą? Nuleisti meno problematiką žemiau juostos labai lengva, tačiau kilstelti iki prasmingesnių būties klausimų labai sunku, tam prireikia daug laiko ir pastangų. Transcendentinio dėmens beveik nebeliko. Riba tarp meno, šlykštumo, pornografijos beveik išsitrynusi. Aš esu prieš draudimus, tačiau juk nebūtina visko vartoti. Mene rodome nuodingus dalykus ir dažnai net puikuojamės savo „drąsa“.

Vis dažniau susimąstau apie tai, kokią žinią savo darbu mes teigiame pasauliui: ar tai vilties, ar mirties žinia? Kurioje karo lauko pusėje esu aš? Prisipažinsiu, šie klausimai kyla bėgant metams. Savo kūrybinės biografijos pradžioje džiaugiausi bet kokiais pasiūlymais ir mikliai kibdavau į darbą. O dabar vis dažniau pagalvoju, ar savo darbu prisidedu prie didesnio gėrio pasaulyje, mūsų šalyje, žmogaus širdyje, ar keliu didesnę sumaištį ir vertybinį chaosą.

– Apie ką šiandien teatras turėtų kalbėti?

– Apie Viltį! Mirties kultūros ženklų apstu visose gyvenimo plotmėse, tačiau darbuotis Vilties kultūros pusėje yra labai sunku. Šiandien didesnės drąsos reikia tam, kad gyventum, išstovėtum tiesoje, o ne nusivylęs, prislėgtas ar pavartojęs vienokių ar kitokių priemonių, išeitum iš gyvenimo.

Nekalbu apie puritonizmą, kuris dangsto nepatrauklias gyvenimo puses pozityvumo šydu. Ar sufalsifikuotą viltį, kurią mums siūlo „saldaus gyvenimo“ serialai, žurnalai, reklamos. Stengiuosi tikrovę matyti tokią, kokia ji yra, ir apie ją kalbėti. Nesterilizuoti gyvenimo, bet net ir liūdesyje, skausme, kančioje ieškoti vilties. Visa tai turi gilią prasmę. O ieškodami prasmės, mes visada ieškome santykio su Dievu, net jei ir laikome save netikinčiais.

Materialistinis humanizmas vilties nepasiūlys.

– Kažkur esate prasitarusi, jog norite kurti Vilties teatrą. Kodėl?

– Mirties kultūros ženklai klesti esminiuose žmogaus būties matmenyse. Požiūris į gyvybę, šeimą, senatvę apibrėžia mus kaip brandžius asmenis. Žmogaus orumas nenumenksta nė viename jo gyvenimo tarpsnyje: ar tai būtų užsimezgusi įsčiose gyvybė, ar merdinti senatvė. Žmogus išlieka tas pats žmogus, net ir praradęs atmintį. Asmuo vertingas tiek jaunystėje, tiek senatvėje.

Viltis ir mene, ir gyvenime man neatsiejama nuo grožio, tiesos ir gėrio. Antikoje grožis ir gėris buvo esminės meno savybės, vadinamos vienu žodžiu – kalokagatija, senovės graikų auklėjimo idealas – dvasinė ir fizinė darna.

Man plyšta širdis iš skausmo, žiūrint į jaunus žmones, kurie, netekę vilties, išeina iš gyvenimo. Gal kaltas neteisingai suprastas meilės ir laimės suvokimas? Atrodo, kad kažkas kitas turi man siūlyti laimės receptus, kurie vis tiek nenumalšina prasmės troškulio. Daugelyje šiuolaikinių kūrinių nuolat mums bandoma įpiršt, kad mūsų gyvenimas ir mirtis neturi prasmės. Tai yra klastingas melas! Visokiais būdais bandomas išplauti gyvenimo tikslas. Taip, yra daug liūdesio aplinkui, tačiau dažnai pastebiu, kad pasiduodame net nepabandę kovoti ar susidoroti su užduotimi. O dažniausiai atsitinka taip: kai tik pradedu galvoti apie kitus, pasijaučiu laimingesnė. Ir kažką darydama dėl kito.

Virginija LAPIENĖ

Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių