Alergija provincijai

Paskutinius dvejus metus gyvendama Vilniuje itin dažnai susidurdavau su provincijos sąvoka. Ne paslaptis, kad daugumai vilniečių provincija yra viskas, kas yra už Vilniaus. Tad teko išgirsti nemažai komentarų, kokia esu laiminga, pagaliau susivokusi, jog tikrasis gyvenimas verda tik sostinėje. Nors niekada taip nemaniau ir to nedeklaravau. Bet neva faktas, jog persikėliau čia gyventi, savaime įrodo tokią tiesą. Dar daugiau komentarų teko sulaukti po kelerių metų pranešus, jog keliamės atgal į pajūrį. Ką ir vėl atgal į provinciją? Kai kurie šią nuostabą išreikšdavo žodžiais, o mažiau drąsūs išgirstą naujieną palydėdavo viską pasakančiu žvilgsniu. Taip, atgal į pajūrį, bet ne į provinciją. Nes, mano nuomone, provincija yra žmogaus dvasios būsena, o ne geografinė sąvoka. Galima būti visišku provincialu Vilniuje ar net gerokai didesniame ir intensyvesnį gyvenimą gyvenančiame mieste, bet likti pasauliui atviru žmogumi mažame miestelyje ar net kaime.

Esu visiškai tikra, kad tie pažįstami, laikantys save pilnateisiais vilniečiais, yra didesni provincialai nei tie, kurie gyvena Gargžduose, Vėžaičiuose, Lapiuose, Kretingalėje ar Priekulėje. Juokingiausia, jog alergiją provincijai jaučia ir tikrais vilniečiais dažniausiai jaučiasi iš tų pačių mažų Lietuvos miestelių ar kaimų kilę jauni žmonės, atvažiavę į sostinę studijuoti ir staiga pamiršę savo kilmę, besigėdijantys mažo miesto, iš kurio yra kilę, ten likusių gyventi tėvų, senelių, draugų. Va čia ir prasideda tikrasis provincialumas. Tiesa, tikrai ne visi gyvenantys Vilniuje tokie. Nemažai yra ne tik nepamirštančių, bet ir besididžiuojančių savo kilme.

Taigi provincija yra daugiau mąstymo būdas ir provincialumą lemia tikrai ne gyvenamoji aplinka. Šiuolaikinės technologijos, galimybės per kelias valandas atsidurti kitame pasaulio kampelyje lemia, kad nebėra jokio skirtumo, kur gyventi – dideliame ar mažame mieste. Kultūra ir informacija pasiekiama visur. Todėl tikriausiai vis daugiau žmonių nustoja gręžiotis į sostines ir apgailestauti, jog gyvena ne ten. Juk nuotolis nuo sostinės pats savaime nėra joks menkinantis dalykas. „Pasaulis yra ten, kur mes gyvename“, – kažkada skaitydamas paskaitą Gargžduose yra pasakęs filosofas Leonidas Donskis. Anot jo, provincija reiškiasi įsitikinimu, kad pasaulio nėra ten, kur esi tu, kad viskas vyksta kažkur toli dideliame mieste. Tad, jei gyveni Gargžduose ir esi tuo nepatenkintas, o tavo iliuzijų centras, geresnio gyvenimo viltis yra kažkur kitur, tikriausiai tai jau provincialumo apraiškos. O jei manai, jog ten, kur esi, ir yra pati geriausia vieta būti, tuomet nebūsi provincialas nei gyvendamas Gargžduose, nei Čikagoje.

Mano nuomone, geriausi vaistai provincialumui – tai rūpinimasis ta aplinka, kurioje gyveni. Provincialumo priešingybė yra pilietiškumas. O pilietiškas yra tas, kuris jaučia pagarbą savo gyvenamai aplinkai, bendruomenei. Taigi ar galime Gargždams taikyti provincijos sąvoką, kai čia gyvena, dirba, kuria daugybė iniciatyvių, talentingų, aktyvų kultūrinį ir socialinį gyvenimą gyvenančių, savo miestu besirūpinančių žmonių? Tie patys vilniečiai neatsižavi dailininkės Inos Lukauskaitės kurtais tapybos darbais, atvirukais, pergamentais. Visa Lietuva ne tik puikiai žino Gargždų futbolo klubą „Banga“, bet ir mintinai moka populiariausias skanduotes. Prieš penkerius metus duris atvėręs viešbutis-kavinė „Lijo“ tapo ne tik tikru miesto kultūros centru, bet ir mėgstama, dažnai tų pačių vilniečių lankoma vieta, kuriai buvimas nuošalesnėje vietoje tik suteikė originalumo, jaukumo ir harmonijos. Rugsėjo viduryje aktyvios miesto bendruomenės iniciatyva organizuotoje Obuolių šventėje suverti ilgiausi obuolių skiltelių karoliai oficialiai pripažinti Lietuvos rekordu. Visai neseniai jaunuoliai, padedami savanorių architektų, ėmė ir per savaitgalį pakeitė gabalėlį senojo Gargždų parko. O kokiu interneto hitu tapo talentingų jaunų gargždiškių paskelbtas unikalus filmukas „Gargždų universitetas“, kuriame kitu kampu kalbama apie šalies aktualijas. Lietuvos ateities sostinė – taip šie jaunuoliai filmuke įvardija Gargždus. Ar tokia tapsime, nežinia, bet tai, kad nesame provincija – daugiau nei akivaizdu. Belieka nepamiršti: pasaulis išties yra ten, kur mes gyvename.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių