Apie potvynius

Koronaviruso pandemija, karantinai, karas Ukrainoje – pasirodo, dar tikrai ne paskutinės negandos, krintančios ant mūsų galvų. Žlugus keliems stambiems Amerikos bankams ekonomistai vienas per kitą prabilo apie dantis šiepiančią naują ekonominę krizę. Nors gerai pagalvojus, o ar ekonominė krizė pastaraisiais metais buvo kada nors pasibaigusi?
Mes, sunkiai kasdienę duoną užsidirbantys, didelių prošvaisčių nesugebėjome patirti. Tačiau, žinoma, apibendrinti neskubėkime. Štai prošvaistės tikrai šypsosi mūsų šalyje įsikerojusiems bankams. Tą atotrūkį tarp mūsų kasdienybės ir bankininkų piniginių galima pavadinti svaiginančia properša. Jau metų pradžioje paaiškėjo, kad devintą kailį nuo mūsų lupantys bankai uždirbs per milijardą eurų pelno. Bankai, kol kiti sausą duoną krimto, ant mūsų sprando begėdiškai užsisėdo.
Ieškodami išeities Finansų ministerija ir Lietuvos bankas pasiūlė bankams įvesti laikiną solidarumo įnašą, kuris sudarytų 60 proc. jų grynųjų palūkanų pajamų, daugiau kaip 50 proc. viršijančių keturių įprastų finansinių metų šių pajamų vidurkį. Tačiau mažiau mokesčio bankai mokėtų tuo atveju, jeigu didintų indėlių ir mažintų paskolų palūkanas ir tokiu būdu gautų mažiau grynųjų palūkanų pajamų. Remiantis Lietuvos banko skelbiamais komercinių bankų veiklos 2022 m. spalio 1 d. duomenimis, solidarumo įnašą turėtų mokėti 4–5 didžiausi šalies bankai. Iš mokesčio per dvejus metus tikimasi surinkti apie 0,5 mlrd. eurų.
Po minėto Finansų ministerijos ir Lietuvos banko siūlymo netruko pradėti suokti „užtarėjų“ choras net iš valdančiosios koalicijos. Kai kurie seimūnai pareiškė, kad Vyriausybės planuojamas laikinas bankų solidarumo mokestis esą gali pakenkti šalies investiciniam klimatui: toks mokestis būtų ne tik „bausmė bankams, bet ir pačiai Lietuvai“, nes investicinės aplinkos reitingas esą „tikrai kristų“. Bet ar reikia galingiesiems bankams užtarėjų? Jie patys geba tvirtai atsišaudyti. Štai penktadienį Lietuvos bankų asociacija spaudai išplatintame pranešime įstatymų projektus dėl siūlomo naujo mokesčio bankams vertina kaip iš esmės nepriimtinus. Ji prašo rengėjų pratęsti pastabų teikimo terminą, mat po projektų pateikimo jau atsirado naujų aplinkybių, ir kreipiasi į Europos Komisiją. Lietuvos bankų asociacija pučia į vieną dūdą su juos užtariančiaisiais. „Įstatymų projektais siūlomas naujo mokesčio įvedimas siunčia signalą investuotojams, jog Lietuvoje investicijos nėra apsaugotos nuo neprognozuojamų ir nepagrįstų pokyčių mokesčių sistemoje ir, atitinkamai, kiek tai susiję su Lietuvos mokesčių sistema, neįmanoma prognozuoti Lietuvoje atliekamų investicijų grąžos ir rizikos“, – akcentuojama rašte. Galime pasvarstyti, tai kas laimės: ar bankai su savo skundu EK, ar Finansų ministerija su savo pasiūlymu bankus apmokestinti? Ko gero, atspėti ne taip jau sunku.
Šią savaitę viešumoje nuskambėjo naujiena apie dalį mokesčių reformos siūlymų, kuriuos finansų ministrė pristatė koalicijos partneriams. Kai žiniasklaida pradėjo narstyti tuos pasiūlymus, pranešta, kad visuomenei reforma būsianti pristatyta antradienį. Vienas iš siūlymų – įvesti dar vieną 25 proc. GPM tarifą dirbantiems pagal darbo sutartis. Mažiau uždirbantiems dabar galioja 20 proc. GPM, o didžiausias pajamas gaunantiems – 32 proc. GPM. „Žmonėms, kurie dirba pagal darbo sutartį, situacija jokiais aspektais nepablogės“, – žada finansų ministrė. Dar neatšaukta žinoma patarlė: pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai. Pažadi dabar, o juk rezultatai pasirodo vėliau, kai atsakingųjų jau postuose nebėra. Pavyzdžiui, oi kaip buvome apžavėti buvusių vyriausybių aiškinimais apie antrosios pakopos pensijų kaupimo naudą! Na, ir ką? Dabar tą naudą, rodos, velniai gaudo! Kiek jau įvairiausių pažadų pažadėlių nusroveno kaip pavasarį ištvinusios upės? Juk ir nieko – ištvėrėm!
Pažadų potvyniai kartais irgi grįžta į vagą. Būkime optimistiškesni. Koks bebūtų permainingas oras, o juk pavasario dvelksmas jau juntamas.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė