Asmenybė, stovėjusi prie Lietuvos nepriklausomybės lopšio

Prie parodoje eksponuojamo J. Šaulio portreto monografijos autorius V. Plečkaitis (dešinėje) ir diplomato sesers sūnus Č. Tarvydas.

Kasmet rugsėjo mėnesį rengiamos Europos paveldo dienos vis kita tema. Tuo norima atkreipti visuomenės dėmesį į šalia mūsų esančias vertybes bei jų svarbą valstybės gyvenime, nes paveldas reikalauja iš mūsų tapti tikrais piliečiais, kurie mato save kaip valstybės dalį, ir visa, kas yra jos dvasinėje ir fizinėje erdvėje, priima kaip savasties elementą.

Šiemet Europos paveldo dienų tema „Paveldėkime savo ateitį“ siekta prakalbinti mūsų Lietuvos valstybingumą atspindintį paveldą, prisiminti įvykius ir tuos žmones, kurie stovėjo prie jos nepriklausomybės ištakų, jų asmeniniu pavyzdžiu žadinti šių dienų visuomenės, ypač jaunimo pilietiškumą ir patriotiškumą. Po trejų metų bus švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis.

Valstybingumo dvasia

Kiekvienas miestas ar rajonas rinkosi paveldo objektus, susietus su šalies valstybingumo dvasia. Kur kitur pas mus ji labiau atitiktų šiųmetę Europos paveldo dienų temą, jei ne Veiviržėnuose? Miestelio centre yra Laisvės paminklas, statytas 1932 m. ir stebėtinai išlikęs per soviet­metį. Šioje parapijoje Balsėnų kaime gimė 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras dr. Jurgis Šaulys (1879–1948). Šiame kaime taip pat yra 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo akto signataro dr. Kazimiero Antanavičiaus gimtinė (1937–1998). Miestelis turi garbingą istoriją – 1792 m. jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas.

Čia prie Laisvės paminklo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Šmatauskienė būreliui susirinkusiųjų priminė Europos paveldo dienų istoriją ir jų svarbą savo krašto pažinimui, taip pat skiepijant jaunajai kartai pilietiškumo jausmus. Vietos gimnazistai sumania programėle parodė, jog pilietiškumas jiems nesvetimas dalykas. Vėliau jie galynėjosi protų mūšyje, o kitą dieną dalyvavo dviračių žygyje po seniūnijos piliakalnius ir kitas žymiąsias krašto vietas.

Vis dėlto reikia pasakyti, jog jaunimo ir vietos bendruomenės šiame gražiai sumanytame renginyje buvo mažiau nei atvykusių svečių ir valdžios atstovų… Sunku būtų paaiškinti, kodėl tik keletas veiviržėniškių panoro susitikti su būsimos monografijos apie jų žymųjį kraštietį autoriumi, 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataru, istoriku ir diplomatu Vytautu Plečkaičiu.

Pilietiškumo pavyzdys

– J. Šaulio asmenybė ir jo valstybinė veikla, mano manymu, yra pilietiškumo etalonas, – kalbėjo Vytautas Plečkaitis. – Tarpukariu jis bene labiausiai buvo žinomas kaip vienas pirmųjų Lietuvos valstybės diplomatų, valstybininkas, eruditas ir poliglotas. Garsėjo taip pat kaip filosofas, spaudos bendradarbis. Susidomėjau juo būdamas paskirtas Lietuvos valstybės ambasadoriumi Šveicarijoje.

Atstovaudamas Lietuvai, J. Šaulys yra daug nuveikęs mūsų šalies labui. Karo ir pokario metais Šaulių namuose Šveicarijoje dažnai lankydavosi diplomatai Stasys Lozoraitis, Edvardas Turauskas, Albertas Gerutis, prelatas Kazimieras Šaulys ir kiti. Čia buvo sprendžiami okupuotos Lietuvos valstybiniai reikalai ir neprarasta vilties, jog mūsų šalis kada nors vėl bus laisva, – veiviržėniškiams kalbėjo monografijos autorius.

Jis priminė, jog nuo mažumės būsimas diplomatas buvo gana ambicingas siekdamas mokslo, vėliau ir karjeros. Balsėnų kaimo Šaulių šeima nebuvo turtinga, tačiau vyriausiąjį sūnų ryžosi išmokslinti. Kiek pasimokęs pas daraktorius Kaltinėnuose, Jurgis įstojo į Palangos progimnaziją, įsijungė į slaptą lietuvių moksleivių būrelį, kuriame buvo aptariami literatūros ir kalbos reikalai. Dėl to progimnazija garsėjo ir kaip tautinės saviauklos centras.

Pasak V. Plečkaičio, ryškiausiai jo tautinės nuostatos prasiskleidė atvykus į Vilnių. J. Šaulys iš pradžių buvo pasirinkęs dvasininko kelią – įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet po poros metų už lietuviškų knygų platinimą iš jos pašalintas. Nutrūkus studijoms netruko įsilieti į Vilniaus lietuvių bendruomenę. Tada kunigo Juozo Tumo-Vaižganto paakintas rengė straipsnius jo redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“, suorganizavo slaptus lietuvių kalbos kursus, jos mokė kitus, taip pat bendradarbiavo su „Varpo“ leidėjais, talkino jiems rengiant Lietuvos demokratų partijos programą.

Labiausiai prie širdies jam buvo leidybos reikalai ir tautinio atgimimo idėjos. Greta atsakingų tiesioginių pareigų visada rasdavo laiko visuomeninei veiklai. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo draugijoje nukentėjusiesiems dėl karo remti, buvo mokslo draugijos, kitų tautinių organizacijų narys, dainavo chore. Laisvalaikiu tyrinėjo Lietuvos piliakalnius. Yra vienas žymiausių lietuvių bibliofilų. Mėgo dailę, literatūrą, operą. Kasdien rašė dienoraštį, kruopščiai fiksavo įvairius įvykius ir reiškinius. Sukaupė gausų svarbių valstybės dokumentų archyvą, be to, rinko senuosius spaudinius ir žemėlapius. Dalį to vertingo palikimo jo duktė Birutė yra perdavusi Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Signatarų namams Vilniuje.

Nors visą gyvenimą sukosi valstybės reikaluose, bet nepamiršo savo kilmės ir šeimos. Visada teigė esąs žemaitis, aplankydavo brolius ir seseris, kurių turėjo septynis. Vienam broliui yra nupirkęs arklį, seserims – „Singer“ siuvimo mašiną. J. Šaulio seserėnas Česlovas Tarvydas patikslina, jog šią mašiną jo mama buvo pasiėmusi tremtin į Sibirą, ir tai buvo didelė parama šeimai.

Diplomas apie diplomatą

– Jurgis Šaulys visada buvo tautinės inteligentijos, idėjiškos visuomenės ir šalies politikos įvykių centre, – sakė V. Plečkaitis. – 1916 metais kartu su A. Smetona ir S. Kairiu atstovavo lietuvių tautai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 metų vasario 16 dieną su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tais pat metais buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos valstybės atstovu Berlyne. Vėliau tas pa­reigas ėjo Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje, 1941–1945 metais buvo Lietuvos diplomatijos šefas.

Rašydamas monografiją V. Plečkaitis naudojosi Lietuvoje esančiais Jurgio Šaulio archyvais Signatarų namuose ir nacionaliniame muziejuje, taip pat Vydūno, kurį Tilžėje mokė lietuvių kalbos ir su kuriuo susirašinėjo dvidešimt metų, laiškais, perduotais Klaipėdos universitetui. Jis yra dėkingas gargždiškiui Č. Tarvydui, leidusiam pasinaudoti jo šeimoje turimais diplomato dienoraščiais, dokumentų ir laiškų kopijomis, taip pat suteikęs informaciją apie Šaulių šeimą tais laikotarpiais, kurių duomenų nerasta archyvuose.

Monografija apie J. Šaulį jau atiduota spausdinti ir dar šiais metais turėtų pasirodyti. Leidimą finansavo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Klaipėdos rajono savivaldybė.

Č. Tarvydo manymu, monografijos pristatymas Veiviržėnuose galėtų būti ateinančiais metais minint Vasario 16-ąją.