Auksinė žuvelė
Humoreska
Atsibodo Antanui kasdienė rutina. Darbe slogi atmosfera, kiekvienas savy užsisklendęs, namuose ne ką geriau. Ir taip diena iš dienos. Niekam nerūpi nei tu, nei tavo mintys. Ir sugalvojo jis vieną penktadienio pavakarę ramiai pasėdėti prie tvenkinio, parymoti, o tuo pačiu ir pažvejoti. Kaip vaikystėje pasidirbino meškerę ir užmetė net masalo neprikabinęs. Ir užkibo jam žuvelė, tokia kukli, smulkaus kūno sudėjimo.
– Labas vakaras, – be jokio akcento pasisveikino ji, – kaip pačiam sekasi?
Antanas taip ir sustingo. Stovėjo lyg įbetonuotas, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.
„Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kažkam gali būti įdomu, kaip man sekasi“, – negalėjo jis atsitokėti.
– Kas jums, gal nustebote išgirdęs mane kalbančią? – paklausė žuvelė.
– Na, taip, – neslėpė Antanas. – Ko jau ko, bet tokio stebuklo nesitikėjau. Visur tik SMS`ai, elektroniniai laiškai, vaiberiai, o čia – gyvas, nuoširdus žmogaus balsas, nepamenu, kada jį begirdėjau.
– Neatsakėte į mano pirmą klausimą.
– Ach, taip – kaip man sekasi? Deja, nelabai, – atsiduso žvejys ir gal valandą ar dvi pasakojo, kas jam ant širdies guli. Žuvelė įdėmiai jo klausėsi, nė karto nepertraukė, ir Antanas sulig kiekvienu savo sakiniu ir atodūsiu jautė, kaip tie svoriai nuo krūtinės ritasi.
– Drįstu paprieštarauti, kad nesiseka, Antanai, – nusišypsojo išpažintį išklausiusi žuvelė, – manau, kad ši diena jums ypatinga. Aš ne bet kokia, aš – auksinė. Ir išpildysiu tris jūsų norus, jeigu mane paleisite.
Į nustėrusio Antano klausimą, iš kur ji žinanti jo vardą, žuvelė atsakė visus, kažkada čia žvejojusius ar dabar meškeres įmerkusius, pažįstanti. Ir visiems ją pagavusiems ir paleidusiems išpildžiusi po tris troškimus.
– Ivanauską ar pažįstate?
– Na, taip, per naktį tapo turtingas.
– Mano darbas, – suplojo pelekiukais į krūtinę žuvelė ir pradėjo vardinti. – Ir Vasiliauskui padėjau pralobti, o Zenkai, nežinau jo pavardės, prieš dešimt metų kepenis taip patvarkiau, kad iki šiol geria ir nesiskundžia, ir Jomantui dvarus išstačiau, kiek teko girdėti, nebežino jis, ką su jais daryti, ir vėl taikosi mane pagauti, kad padėčiau turto mokesčių atsikratyti. Ir Kalvėną auksu apipyliau…
– Tą beprotį auksu? – nebeišturėjo Antanas. – Geriau jam proto nors kiek būtumėt įkrėtusi.
– Antanai, ne viskas mano valioje, – atsiduso žuvelė, – daug metų aš čia sukuosi ir, patikėkite, nė karto nepakliuvau tokiam, kuris būtų paprašęs manęs padaryti jį protingesnį. Priešingai, kai pasakau, kokios mano galimybės, visi praranda sveiką protą. Tad klokite pageidavimus ir paleiskite mane, nes greitai devynios vakaro.
– Nepajutau, kaip laikas prabėgo, – Antanas švytėjo. – Paleisiu jus, jeigu pažadėsite dar tris penktadienio vakarus su manimi praleisti.
– Ką darysi, teks, – nusiminė auksinė žuvelė, – nors man irgi malonu bus jus pamatyti.
– Tai kur problema? – nusiminė ir Antanas. – Beje, o kas bus devintą valandą?
– Ataskaitinis susirinkimas, – vos neverkė žuvelė. – Kas manimi patikės, kad tokius norus kažkas pareiškė. Manys, kad kur melduose prasivarčiau.
Algimantas VAŠKYS
