Auksinių vestuvių dieną vėžaitiškiai sutuoktiniai nesuvaldė jaudulio

„Greitai prabėgo pusė amžiaus kartu“, – prasitarė vėžaitiškė Stanislava Grykšienė, neseniai su vyru Vladu artimųjų apsuptyje minėjusi 50 metų bendro gyvenimo sukaktį. Nedaugeliui porų lemta sulaukti auksinių vestuvių. „Gyvendami kartu mokėmės pagarbos, kantrybės, išklausyti ir suprasti vienas kitą“, – ilgą bendro gyvenimo receptą atskleidė pašnekovė.
Stengėsi gyventi dorai
Lydimi dukros ir dviejų sūnų šeimų, 8 anūkų bei kitų giminaičių Staselė ir Vladas Grykšai įžengė į remontuojamą Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnytėlę atnaujinti Santuokos sakramentą. Be iškilmių ceremonijos ir šurmulio. „Šventinę, pakilią nuotaiką sukūrė ir mus palaimino klebonas Viktoras Daujotis“, – su dėkingumu kalbėjo S. Grykšienė. Ir prisipažino, kad tą valandėlę jai kaupėsi ašaros, o vyrui virpėjo rankos. Tai buvo tikra ir nuoširdu.
Po Mišių sukaktuvininkai susirinko švęsti Balsėnuose, Stanislavos gimtojoje sodyboje, kur dabar gyvena jos brolio šeima. Prieš 50 metų čia jaunavedžiai atšoko savo vestuves.
„Tie metai pralėkė labai greitai. Kai kas klausdami ir patys atsako, „jog visko buvo“. Ne, visko nebuvo, – paneigė S. Grykšienė. – Žinoma, buvo ir ligų, ir netekčių, bet mes nematėme karo, nebadavome, stengėmės gyventi dorai, niekam blogo nedarydami, neskaudindami. Visą gyvenimą mokėmės iš aplinkos žmonių, artimųjų. Pirmieji mūsų mokytojai buvo tėvai“.
Ginčams nebuvo laiko
Malonybiniu vardu visą gyvenimą šaukiama Staselė su vėžaitiškiu Vladu ir susipažino šiame miestelyje. Po metų draugystės dvidešimtmečiai susituokė ir apsigyveno Vėžaičiuose.
„Iš pradžių jauni žmonės susižavi vienas kitu, o gyvendami kartu mokosi pagarbos, kantrybės, tolerancijos, – dėstė S. Grykšienė. – Reikia mokėti išklausyti, išgirsti vienas kitą, neprimesti savo nuomonės – ne vien savęs žiūrėti, o kartu dirbti, vaikus auginti“. Gal anuomet buvo labiau subrendę nei dabartinis jaunimas? „Galbūt mes anksčiau tapome savarankiškesni, bet kiekvienai kartai savi išbandymai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji neslėpė, jog bendro gyvenimo pradžia nebuvusi lengva: jauna šeima Vėžaičiuose statėsi namą. Padėjo tėvai, broliai, sesės ir jų antrosios pusės. „Mums nebuvo kada pyktis: dieną – valdiškas darbas, o vakare – triūsas savo ūkelyje. Laikėme tris karves, prieauglio – reikėjo juos prižiūrėti, paruošti pašaro. O daržai, – kalbėjo Staselė. – Auginome tris vaikus – iš pradžių miestelyje nebuvo darželio. Nesirinkome darbų – su vyru juos dalinomės, stengėmės suprasti vienas kitą. Pasiginčydavome tik vakare sugrįžę. Vladas – statybininkas, darbštus, gero būdo“.
Specialistė padėjo šeimoms.
S. Grykšienė 30 metų dirbo socialinio darbo specialiste Vėžaičių seniūnijoje – nuo pat pradžių, kai tik po santvarkos virsmo atsirado ši nauja pareigybė. Nemažai šeimų palūžo, bet nebuvo sukurtos metodikos, kaip dirbti – reikėjo intuityviai pajausti, kaip padėti žmonėms, teko dirbti neskaičiuojant darbo valandų, rūpintis ne tik žmonėmis, bet ir šių augintiniais. Ji patikino, jog darbas buvo gyvenimo mokykla, kuri mokė kantrybės, tolerancijos, supratimo.
„Sunkiausia buvo padėti priklausomybių varginamoms moterims – nebuvau mačiusi kaime girtuokliaujančių ir rūkančių. Negalėjau suprasti, kaip motinos perka svaigalus, rūkalus, o vaikams trūksta maisto, – kalbėjo pašnekovė. – Užaugau septynių vaikų šeimoje. Prie stalo sėsdavomės devyniese, o dirbo tik mama, nes tėvelis buvo ligotas, bet mums nieko netrūko: buvome aprengti, pavalgydinti, ir galėjome mokytis ten, kur norėjome. Mūsų mama augino paukščius ir gyvulius, mezgė ir siuvo – buvo šviesi ir stipri asmenybė. Tėvų šeimoje vyravo darna, sutarimas, prireikus pagelbėdavo vieni kitiems. Ir dabar mes vieningi džiaugsme ar nelaimėje. Vladas – iš keturių vaikų šeimos, kurioje išmoko darbštumo, kantrybės“.
S. Grykšienė labai džiaugėsi, jeigu pavykdavo paklydusiems žmonėms susitvarkyti gyvenimą – ne vienas toks atvejis pasitaikė. Ir dabar iš jų ar vaikų sulaukia padėkos. Ji neslėpė: darbas buvo prie širdies ir neleido savo silpnybių atskleisti šeimoje. „Grįžusi namo, skubėdavau į daržą, ir sukišusi rankas į žemę, atsikratydavau blogos energijos, – šypsojosi pašnekovė. – Dabar savo artumu mus džiugina anūkai, kurių gyvenimas kitoks, bet pilnas išbandymų“.
Virginija LAPIENĖ