Bakterijų kolekciją kaupė daugiau nei pusę amžiaus

Dr. M. Vilkienė: „Deklaravimo duomenimis, Vakarų Lietuvoje didžiausi plotai – ganyklų ir daugiamečių pievų, o Vidurio Lietuvoje vyrauja didžiausi žirnių plotai. Klaipėdos rajone paskutiniaisiais metais deklaruota 1 300 ha daugiamečių žolių, 1 000 ha pupų, 3 900 ha žirnių.“

Pupinių augalų tyrimai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Vėžaičių filiale – paveldas, perduodamas iš kartos į kartą. Daugiau nei per pusę amžiaus čia sukaupta gausi efektyvių gumbelinių bakterijų kolekcija. Mokslininkai ja dalijasi su ūkininkais, siekiančiais užauginti gausesnį ir aplinkai draugiškesnį derlių. „Ne visada sterilios rankos ir aplinka naudingi mūsų sveikatai“, – juokavo jaunoji mokslo darbuotoja dr. Monika Vilkienė.

Biologinio azoto fabrikas

Vėžaičių filiale gumbelinių bakterijų tyrimai vykdomi daugiau nei 50 metų. Didžiausias indėlis profesoriaus dr. (HP) Edmundo Lapinsko, kuris surinko didžiąją dalį kolekcijos iš įvairių pasaulio šalių (Australijos, Rusijos). Vėliau šį darbą tęsė mokslininkė prof. dr. (HP) Dalia Ambrazaitienė, kuri savo patirtimi dalijasi su jaunąja mokslininke dr. M. Vilkiene.

Praėjusių metų pabaigoje ji apsigynė disertaciją apie Vakarų Lietuvoje vyraujančio dirvožemio (balkšvažemio) bakterijų genetinę struktūrą. Tyrimo objekte gumbelinės bakterijos sudaro tik 5 proc. Dr. M. Vilkienė atskleidė, jog artimiausiais metais su kolegomis planuoja ištirti Vidurio, Rytų Lietuvos vyraujančių mikroorganizmų įvairovę, kad galėtų palyginti su Vakarų Lietuvos bioįvairove.

„Gumbelinės bakterijos gyvena dirvožemyje, bet tik atsiradus tinkamam augalui jos suaktyvėja ir pradeda fiksuoti atmosferos azotą. Augalo šak­nyse tarsi atsidaro azoto fab­rikas, kai susidaro simbiozė tarp augalo ir bakterijų, – dėstė mokslininkė. – Vienos rūšies bakterijos, „draugaujančios“ su pupomis, nesudarys simbiozės su žirniais ar dobilais. Todėl svarbu žinoti augalo ir bakterijos suderinamumą, kad parinktume tinkamas bakterijas pagal turimus augalus, kad be sintetinių trąšų gautume maksimalų derlių.“

Dalijasi su ūkininkais

Vėžaitiškių mokslininkų kolekcijoje sukaupta gumbelinių bakterijų, kurios tinka simbiozei beveik visiems pupiniams (anksčiau vadintiems ankštiniams) augalams. Tai ir dobilams, liucernai, ožiarūčiui, esparcetui, žirniams, pupoms, sojoms, nors pastarosioms Lietuvoje nepalankus klimatas.

Kaip išsaugomos daugiau nei prieš pusamžį išskirtos bakterijos?

„Prieš metus ištyrę kolekciją įsitikinome, kad tebėra aktyvios atmosferos azotą fiksuojančios bakterijos. Joms reikia nuolatinės priežiūros, atitinkamos mitybinės terpės. Tenka stebėti aplinkos temperatūrą, drėg­mę“, – kalbėjo dr. M. Vilkienė. Ji pridūrė, kad tai didžiulė vertybė – natūralus „fabrikas“, gaminantis natūralų azotą.

Vakarų Lietuvoje dirvožemiai nėra turtingi, todėl Vėžaičių filialo mokslininkai nusprendė šia kolekcija dalintis su ūkininkais, kad jie užaugintų gausesnį derlių. Jau porą dešimt­mečių norinčiuosius aprūpina bakterijų preparatais. „Tai gyvi organizmai, kuriuos galima laikyti iki 10 dienų, bet efektyvumas kasdien mažėja. Todėl geriausias efektas pasiekiamas, jei ūkininkas iš anksto praneša planuojamą sėjos laiką ir filialo darbuotojai paruošia šviežią gumbelinių bakterijų suspensiją, kuria apveliamos (inokuliuojamos) sėklos“, – kalbėjo mokslininkė.

Gaivinti išplautą dirvožemį

Dažniausiai ūkininkai pageidauja dobilų gumbelinių bakterijų. Po rapsų auginimo nualintą dirvožemį atgaivina pupiniai augalai, pavyzdžiui, dobilai. Be to, paklausios žirnių gumbelinės bakterijos, taip pat liucernos ir lubinų. Pasak dr. M. Vilkienės, panaudojus jas, augalas suformuoja tvirtesnes šaknis, užaugina didesnius lapus, todėl subręsta gausesnis derlius.

Dr. M. Vilkienė tuo įsitikino gumbelinių bakterijų suspensiją išbandžiusi ne tik filialo eksperimentiniuose laukuose, bet ir savo mėgėjiško daržo lysvėje. „Pastebėjau efektą: žirniai užaugo gerokai aukštesni, ankštys didesnės, sėklos stambesnės“, – palygino mokslininkė. Ir pridūrė, kad tai natūralus produktas, kurio neperdozuosi. Netgi nėra įstatymo, reglamentuojančio šio preparato naudojimą.

Pupiniai augalai, turintys daug baltymų, naudingi ir pašarui, ir maistui. „Maistui auginamuose augaluose daug B grupės vitaminų, mikroelementų, kalcio, geležies, be to, tai skaidulų šaltinis.

Šiems augalams dėmesys skiriamas ne tik dėl puikių maistinių ar pašarinių savybių, bet ir dėl to, kad kartu su natūraliai gyvenančiomis bakterijomis padeda aprūpinti dirvožemį maisto medžiagomis.

Dr. M. Vilkienė apgailestavo, kad šiuo metu rinką užplūdo įvairūs netgi netirti bakteriniai preparatai, kurių poveikis dirvožemiui neaiškus: gal bus tik momentinis, o po kelerių metų paaiškės blogos pasekmės. „Taigi ūkininkai turėtų rinktis ištirtus biopreparatus. Esame atviri – konsultuojame“, – sakė mokslininkė.

Pernai nuolatinės liūtys nualino dirvožemį – išplovė maisto medžiagas. „LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijai atlikus azoto kiekio analizę dirvožemyje, nustatyta, kad Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį nebuvo tokio žemo jo kiekio. Todėl labai svarbu pasirūpinti ir padėti dirvožemiui, kad greičiau atsigautų, ypač jei norime gero derliaus. Vienas iš būdų – sėti pupinius augalus, kurių sėklos būtų inokuliuotos koncentruota gumbelinių bakterijų suspensija“, – dėstė dr. M. Vilkienė.