Boksas ir poezija padėjo jaunajam kūrėjui tapti stipriam
Ne kiekvienas šešiolikmetis gali pasigirti sukūręs dvi dešimtis eilėraščių. Daugiau nei dešimtmetį žaidusio futbolą, užsiiminėjusio boksu Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleivio Justino Artūro Pociaus dabartinė stichija – kūryba.
Paskatino mokytoja
– Kada žengei pirmąjį žingsnį rašymo link?
Kai tik pradėjau lankyti Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Toliušienė pastebėjo, kad gana gerai kuriu. Pradėjau nuo esė rašymo, bet laikui bėgant pamačiau, jog man visai patinka ir gerai sekasi kurti poeziją. Tad nuo devintos klasės vidurio ėmiau intensyviai rašyti eilėraščius. Šiuo metu rašau ir sonetus, dienoraštį ir kitokius apmąstymus. Buvau pradėjęs rašyti knygas.
– Kas paskatino kurti?
Visada maniau, kad esu kūrybiškas žmogus. Taip susiklostė, jog mokytojos padedamas atradau savo talentą – galimybę kurti – ir sukurti pridėtinę vertę sau, kaip asmenybei. Kuo toliau, tuo daugiau rašiau, nes sakoma, jog valgant apetitas didėja.
Žavisi maištininku
– Ar turi žmonių, dalykų, vietų, kurie įkvepia?
Didžiausias mano įkvėpimas – mylimas žmogus, todėl remiuosi savo jausmais, išgyvenimais, tačiau taip pat domiuosi ir literatūra. Esu skaitęs jauno lietuvių rašytojo Martyno Lukošiūno kūrybą, mūsų – romantikų – požiūris sutampa, jo eilėraščiuose galima rasti nuoskaudų, vilties ir meilės. Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko airių poetas Oskaras Vaildas, kurio filosofija mane žavi. Jis nesilaiko taisyklių, nebijo paliesti tabu temų, rašo tiesmukiškai, tačiau išlaiko subtilų stilių.
– Kodėl tavo kūriniuose akcentuojama gili melancholija?
Pats esu stiprus romantikas, tapatinu save su Romantizmo epocha, o tai nebūdinga šių laikų vaikinams, tačiau esu toks nuo pat gimimo. Dažniausiai mano kūriniuose dominuoja melancholija, nes klausiu savęs: ar mane kas gali mylėti, ar aš reikalingas žmogui, kurį myliu? Manau, tai kyla iš mano meilės merginai, patirčių, nuolatinio abejojimo savimi, savo pasirinkimais ir tai atsiskleidžia eilėraščiuose.
Dominuoja nelaiminga meilė
– Kokiu metu rašai?
Nėra taip, jog sėdžiu ir laukiu, kol ateis įkvėpimas, nors jis kartais atsiranda vakare. Daug įtakos daro jaučiama emocija, žinoma, jų kartais būna daug, tačiau pasitaiko, kad vieną dieną vyrauja, pavyzdžiui, liūdesys. Taip pat rašau, kai klausausi muzikos ar esu laimingas. Mano kūryboje labiausiai dominuoja melancholija, meilės nuoskaudos, bet manau, jog pradėsiu kurti ir kitokius eilėraščius, nes pastebėjau, kad visi yra panašūs, o aš jaučiu daugybę skirtingų emocijų. Į lyrinį „aš“ sudedu visą savo skausmą, per jį įprasminu savo asmenybę. Sudedu viską, ko negaliu pasakyti, bet galiu parašyti. Esu labai drovus, tad merginai norėjau įteikti eilėraščius, nes nemoku jausmų išreikšti žodžiu.
– Ar turi mėgstamiausią eilėraštį?
Eilėraščių turiu parašęs apie dvidešimt, tačiau negaliu sakyti, jog kažkuris yra geresnis už kitą. Visuose glūdi tam tikra emocija, momentas, diena.
Sportą apleido dėl kūrybos
– Ką veiki laisvalaikiu, kai neužsiimi kūryba?
Mokslo metais lankiau boksą, nes norėjau sustiprėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Per bokso treniruotes įgijau pasitikėjimo savimi, susipažinau su begale įdomių žmonių ir, mano nuomone, išsiugdžiau kovotojo dvasią. Tikrai nesigailiu praleisto laiko, tačiau dabar nutariau daugiau laiko skirti kūrybai. Dešimt metų žaidžiau futbolą, bet taip pat tai nutraukiau ir šiuo metu labiausiai esu susikoncentravęs į rašymą. Daugiau laiko jam stengiausi skirti mokslo metais, nes vasarą norisi pabūti su draugais.
Ateityje nori išleisti knygą
– Ar artimieji, draugai žino apie tavo pomėgį kurti?
Su draugais galiu dalintis viskuo, tad jie jau seniai žino apie mano kūrybą. Ar jie supranta, nežinau, tačiau jų palaikymas suteikia pasitikėjimo savimi. Šeima sužinojo neseniai ir labai mane skatina. Kartais pasišaipo broliai, bet nekreipiu į tai per daug dėmesio, nes žinau, ko noriu, ir tai man gerai sekasi.
– Kaip įsivaizduoji save po 5 metų?
Žinau, kad moku kurti. Rašau iš meilės literatūrai, bet tikiuosi, jog tai gali tapti mano darbu, kadangi nemėgstu monotonijos, noriu daryti tai, kuo tikiu visa širdimi. Manau, jog toliau rašysiu, tik nesu tikras, ar tapsiu žinomas. Noriu išleisti poezijos rinkinį. Tai sunkus ir ilgas procesas, o ką darau dabar, – pradžių pradžia. Tikiuosi, kad man pavyks publikuoti savo eilėraščius, sudėti juos į knygą, paversti kažkuo tikru. Dabar stengiuosi sutelkti visą dėmesį į kūrybą, kad įgaučiau kuo daugiau patirties.
Mudviejų naktis
Kai saulelė nusileis,
Mes galėsim susitikti,
Tu išvysi mano sielą,
Aš pažinsiu tavo širdį.
Šiam pasauly aš tik monstras,
Blaškomas pigių skausmų.
Jie man nori sutrukdyti
Pasimėgauti jaunyste.
Tu žinai, jog aš vampyras,
Man tamsa lyg nikotinas.
Stengiuos būti aš laimingas,
Bet tada išaušta rytas.
Kai tamsa aprėps mūs kūnus,
Nebeliks jau baimės jausmo,
Nereikės mums jokio kino,
Mums reikės tik vienas kito…
Laikas bėga
Tu trokšti būti visų mylima
Bei nori jausti švelnumą.
Juk tu viso labo paprasta mergina,
Mėgstanti berniukų kvailumą.
Tavo šventas naivumas
Tau sukels neregėtas kančias,
Kurių neišgydys nė mamos gerumas,
Nors ir turėtum laiko marias…
Tačiau laikas nenumaldomai bėga,
Nepalikdamas vietos nė menkiausiai svajonei.
Man belieka jausti tik gėdą,
Jog pasidaviau vidinei dvejonei.
Atsiprašau… Atleisk man, kvailiui.
Jau niekas nepadės šiam
beviltiškam bailiui…
Amžinai…
Jūs visi esate laikini,
Bet aš esu amžinas…
Laiko tėkmė man nebaisi,
Nes esu paties velnio palaimintas.
Būti per amžius gyvam
Ir nieko kito nejausti, tik skausmą…
Mano lemtis – būti blogam
Ir išlaisvinti melancholijos jausmą.
Kai jūsų kūnus sugrauš kirminai
Ir lankyti kapus artimieji nustos,
Aš ir mano sielos draugai
Puotausime prie mėnulio šviesos.
Ir atmink: dienoje aš negailestingas kovotojas,
O naktyje – nerimastingas svajotojas…
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Jaunųjų korespondentų klubo narė
Asmeninio albumo nuotr.
