Budynės ir laidotuvių tradicijos – iš kartos į kartą
Artėjant Vėlinėms pasigirsta svarstymų, ar su vaikais reikia kalbėti apie mirtį, ar jų netraumuoja dalyvavimas laidotuvėse. Ar reikia vaikus saugoti nuo netekties sukeliamų jausmų, teiravomės gargždiškės psichologės Rūtos Lukošienės, o savo patirtimi, susijusia su laidotuvių tradicijomis, dalijosi Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė.
Saugo nuo liūdesio
„Vaikams nereikia matyti nei mirusių žmonių, nei vaikščioti po kapines“, „Pati neinu be reikalo į laidotuves ir nenoriu, kad mano vaikai eitų“, „Tegu pasidžiaugia vaikyste, kam matyti tas ašaras prie karsto, kam liūdėti“… Panašių teiginių turbūt teko girdėti ne vienam. Tad kaip elgtis su vaikais, kai susiduriama su tuo, kas neišvengiama, – mirtimi?
Psichologė R. Lukošienė sako, kad bandyti paneigti mirties faktą ir apsaugoti vaikus nėra geriausia išeitis: „Labai svarbu suteikti vaikui patirties, kaip išgyventi sielvartą. Netekties priėmimas yra procesas. Mes išgyvename įvairius jausmus – šoką, neigimą, pyktį, liūdesį, kaltę, nerimą ir tik tuomet ateina situacijos priėmimas.“ Kaip vaikas reaguos į netektį, psichologės nuomone, priklauso nuo suaugusiųjų, jų nerimo, susijusio su mirtimi. „Kuo vaikai vyresni, tuo jų reakcijos yra artimesnės suaugusiųjų, o su mažesniais vaikais reikėtų kalbėti atsižvelgiant į jų amžių ir konkretaus vaiko savybes. Jei ramiai apgalvoję paaiškinsime, kas atsitiko, tikrai nieko baisaus vaikui nenutiks. Vaikui naudinga tai, kad esame atviri ir nuoširdūs, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį. Tuomet vaikas išmoksta išreikšti savo liūdesį, jis išgyvena tai kartu su kitais“, – apie reikalingas gyvenimiškas patirtis sakė R. Lukošienė. Pasak jos, laidotuvių ritualų metu šalia vaiko turėtų būti žmogus, kuris pats nėra labai stipriai emociškai paveiktas, pajėgus adekvačiai priimti vaiko emocijas, atsakyti į jam kylančius klausimus. Nors ikimokyklinio amžiaus vaikams pačiose laidotuvėse dalyvauti nėra rekomenduojama, jie gali dalyvauti kituose laidotuvių ritualuose, nes visiems žmonėms jie yra svarbūs, suteikia saugumo. „Mano nuomone, labai svarbu yra pabūti su mirusiu žmogumi, priimti netekties faktą, atsisveikinti. Labai svarbu tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirti laiko gedėjimui. Anksčiau gedulą žmonės nešiodavo visus metus, tuomet ir aplinkiniai žinodavo, kad žmogus galimai išgyvena sunkias emocijas, lengviau būdavo jas priimti“, – nevengti netekties sukeltų jausmų ragino R. Lukošienė.
Visur su broliu ir tėvais
Iš Šilalės rajono kaimo tarp Kaltinėnų ir Laukuvos kilusi Dovilų seniūnijos seniūnė N. Ilginienė prisimena, kad šiame krašte buvo įprasta į laidotuves (taip vadindavo ir budynę arba šermenis) tėvams važiuoti kartu su vaikais: „Kai tėvai gaudavo žinią, kad mirė pažįstamas žmogus (o pažinojo visus kokių 5 kilometrų spinduliu), po darbo, pašėrę gyvulius, visi vežimu važiuodavome į namus, kuriuose būdavo pašarvotas mirusysis. Visada mudu su broliu tėvai veždavosi kartu. Prisirinkdavo pilna troba kaimynų, giminių, pažįstamų ir apie pusę dešimtos pradėdavo giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus.“ Vaikai ne visą laiką būdavo kambaryje, išeidavo ir į lauką. Giesmės ir maldos trukdavo beveik keturias valandas, nes tada dar nebuvo „mados“ jų trumpinti, o kad galima išsiskirstyti po Kalnų nesusėdus visiems prie valgiais nukrauto stalo, irgi buvo neįsivaizduojama. Ir tik po sotaus maisto apie pusę trijų, trečią visi važiuodavo namo. Ir taip kaskart mirus ne tik artimiausiam kaimynui ar giminaičiui.
„Netektys yra labai svarbi gyvenimo dalis. Gedėjimo proceso nei paneigsi, nei pagreitinsi, gali tik priimti ir išbūti. Tik išjautęs visą sielvartą žmogus yra pajėgus sutikti ateitį“, – įsitikinusi psichologė R. Lukošienė.
„Mama augindavo darželyje daug gėlių. Būdavo, kad kaimynės, kai mirdavo koks jų giminaitis, ateidavo prašyti žiedų. Pindavo eglišakių vainikus ir kaišydavo darželio gėlėmis. Taip ir aš išmokau pinti“, – pasakojo N. Ilginienė ir prisiminė, kai būdama trečiokė neprieštaravo, kad laidotuvėms kaimynės nuskintų ir tuos kardelius, kuriuos žadėjo padovanoti savo auklėtojai rugsėjo 1-ąją.
Yra ir skirtumų
1981 metais N. Ilginienė su tėvais iš Šilalės rajono atsikėlė gyventi į Šiūparius. Jų šeimos dalyvavimo laidotuvėse (ir budynėje) tradicija nenutrūko, tačiau moteris prisimena nuostabą, kai suprato, jog į budynę gėlių nešasi ne tik giminės, bet visi: „Ten, kur anksčiau gyvenome, gėlių krepšelį ar vainiką nešdavosi tik giminės, todėl įsivaizduoju, kaip į mus keistai žiūrėdavo Klaipėdos krašte, kai į laidotuves ateidavome tuščiomis – nei gėlelės, nei žvakelės. Supratę, kad čia kitokios tradicijos, ir mes pradėjome neštis gėlių.“ Nijolė įžvelgė dar vieną skirtumą: jos gimtajame krašte maldas melsdavo ir Žemaičių Kalvarijos kalnus giedodavo kaimo giedotojai, o atėjusieji galėjo pritarti arba klausytis. Klaipėdos krašte prie pašarvoto mirusiojo melstis ir giedoti kviesdavo visus, kurie ateidavo. Moteris, nuvažiavusi su tėvais ar dukra į gimtojo krašto žmonių laidotuves pastebi, kad tradicija atsisveikinti su pažįstamais žmonėmis kartu atsivedus ir vaikus, vis dar gyva. Ją perduoda ir savo šeimoje, dalyvavimu laidotuvėse pagerbdama ne tik giminaičių, bet ir pažįstamų žmonių atminimą.
Netikėtas prašymas
Nors daugiausia tenka dalyvauti laidotuvėse, kuriose paisoma tradicijų, N. Ilginienė pastebi, kad trumpėja ne tik Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas, maldos: „Vis rečiau prie mirusiojo per naktį lieka budėti kas nors iš giminių, kai kas atsisako gedulingų pietų po laidotuvių. Kiekvienas renkasi, kaip atsisveikinti su savo artimaisiais. Man gražu ir budėjimas prie pašarvoto mirusiojo per naktį, ir gedulingi pietūs po laidotuvių, tik nereikia persistengti su valgiais.“
Ne kartą per naktį budėti prie mirusiųjų pasilikusi moteris prisiminė ir kuriozinį nutikimą, kuris vienus pašiurpino, o kitus prajuokino: „Budėjome naktį prie dėdės karsto, o viena garbaus amžiaus teta, atsisėdusi arčiausiai prie velionio, pasakojo, kaip seniau namuose šarvodavo, lentas ant lovos uždėdavo ir mirusįjį paguldydavo. Kartą ji vaikas būdama pasilindusi po lova, kurioje buvo pašarvota velionė, ir užmigusi, o ryte užlipinusi duona mirusiajai nosį. Teta vis kartojo, kad nieko tada nebijojo ir dabar nebijo. Taip besigiriant ant jos užvirto gėlių vainikas. Teta suriko, o tos, kurios buvome tolėliau, tiek juokėmės, kad ir dabar susitikusios prisimename.“
Žmonės kartais artimiesiems pasako, kur ir kaip norėtų būti palaidoti, kaip aprengti, koks turėtų būti karstas ir kt. Tačiau ne visus norus arba paskutinę mirštančiojo valią lengva išpildyti. Viena moteris, kaip pasakojo N. Ilginienė, savo vaikams prisakė, kad jai mirus būtų pašalintas širdies stimuliatorius. „Kažkas moteriai ligoninėje gulint papasakojo, kad su širdies stimuliatoriumi palaidotas žmogus atsibudo ir prisikėlė… Kartą sutikau tą moterį, kuri įpareigojo vaikus po mirties išimti stimuliatorių, ir ji paprašė manęs, kad prižiūrėčiau vaikus, kad jie tikrai jį išimtų… Bandžiau ją įtikinti, kad nereikia to daryti, bet nepavyko“, – netikėčiausią prašymą prisiminė N. Ilginienė.
- Žemaitijos Kalvarijos kalnų maldos ir giesmės, skirtos apmąstyti Jėzaus kančią, pradžią gavo Žemaičių Kalvarijoje ir paplito po visas Telšių vyskupijos parapijas. Kalnai giedami bažnyčiose ir namuose per gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per šermenis bei kitus mirusiųjų minėjimus. Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas, beveik 400 metų gyvuojanti ir nenutrūkusi tradicija, šiais metais kovo 4 d. įtraukta į Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės asociatyvi nuotr.
dsds
