• 20 gegužės, 2022
|

Būsimąją medikę nuo vaikystės lydi muzika

„Einant laikui supratau, kad giedojimas yra malda“, – sutikusi pasidalinti mintimis apie savo pasirinkimus prisipažino buvusi „Vaivorykštės“ gimnazistė, o dabar Kauno medicinos universiteto ketvirtojo kurso studentė Greta ANDREJAUSKAITĖ. Prieš kelerius metus kartu su kitomis ateitininkėmis jos giedamos giesmės ir gitaros skambesys sušildydavo tikinčiųjų širdis Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Šioje šventovėje Gretos balsas retkarčiais skamba vėl.


Siekė pajausti skambesį
– Ar prisimeni, kada pradėjai mokytis muzikos ir kas atvedė į spalvingą muzikos pasaulį?
– Augdama panorau paliesti muzikos instrumentus, pajusti, kaip jie suskamba. Kai mokykloje per muzikos pamokas mokytoja grodavo pianinu, atrodydavo įspūdinga. Užsiminiau tėvams, kad norėčiau pabandyti, ir jie nuvedė į pianino pamokas. Pamenu, kaip džiaugiausi tą dieną, kai tėvai man nupirko pianiną. Groju nuo antros klasės. 7 metus mokiausi Gargždų muzikos mokykloje, dalyvavau konkursuose. Gitara groti pradėjau vėliau, gal penktoje klasėje, kai pamačiau bažnyčioje, kad merginos akompanuoja gitaromis. Iš pradžių atrodė, nors spaudžiu gitaros stygas, pirštai skauda, bet kaip neskamba, taip neskamba, vis dėlto po dviejų mėnesių pradėjo skambėti.
Esu grojusi ir vargonais. Konkursą Muzikos mokyklos mokiniams organizuodavo bažnyčios choro vadovas P. Katauskis.
– Ar ilgai drąsinai save, kol pabandei gitara pagroti ir pagiedoti Gargždų bažnyčioje kartu su ateitininkėmis?
– Vaikystėje močiutė kartais nusivesdavo į Mišias. Matydavau, kad prie altoriaus kažkas gieda. Norėjau ir aš pabandyti, bet buvau nedrąsi, kad pati nueičiau ir paklausčiau, ar galiu pagiedoti, tad mane nuvedė močiutė. Ateitininkų vadovė Kazimiera Sipienė labai maloniai priėmė, įtraukė į veiklą. Penktadieniais ir sekmadieniais susirinkdavome giedoti šv. Mišiose. Giedodavome ir piligriminiuose žygiuose, kelionėse. Ten, kur reikėjo groti, giedoti ar dainuoti, jaučiausi labai naudinga.
Labai gaila, tačiau einant metams bažnyčioje giedančių ateitininkių vis mažėjo, nes išsivažinėjo studijuoti. Aš irgi išvažiavau, bet man kilo noras vėl grįžti į Gargždų bažnyčią ir retkarčiais pagiedoti. Grįžusi iš studijų į namus, kelis kartus penktadienio ar šeštadienio vakarinėse šv. Mišiose jau giedojau.
– Išgirdę Tavo balsą ir pamatę grojančią gitara būsimieji jaunavedžiai ne kartą kvietė į savo šventę. Koks buvo pirmas įspūdis?
– Pirmą kartą pagiedoti ir padainuoti bažnyčioje per vestuves pakvietė, kai buvau 8 ar 9 klasėje ir tai buvo pirmos vestuvės, kuriose iš viso dalyvavau. Ceremonijos pabaigoje atlikau labai jautrią dainą. Pastebėjau, kad daug žmonių apsiverkė. Kitą dieną susitikusi su jaunavedžiais išgirdau komplimentų. Pasijutau įvertinta, supratau, kaip gera, kai gali padaryti, kad kitas žmogus pasijustų laimingas. Net tas materialinis atlygis nebeatrodė toks svarbus, palyginti su tuo, kokį grįžtamąjį ryšį man suteikė jaunavedžiai ir jų šventės dalyviai.


Pasirinko be dvejonių
– Sakei, kad muzika ne tik džiugina, bet ir padeda kaip būsimai medikei.
– Grodamas, jei pamiršai natas, gali išsisukti iš situacijos. Tai formuoja racionalų mąstymą. Pastebėjau, kad situacijose, kuriose, rodos, nėra sprendimų, vis tiek randu. Muzika labai išplečia vaizduotę, kūrybiškumą.
– Kodėl pasirinkai medicinos studijas? Sekei kieno nors pėdomis?
– Nuo pat darželio, jei ką vaikai žaisdavome, stengdavausi pakreipti taip, kad žaistume gydytojais. Man labai patiko gydytojų instrumentai, kuriuos šiandien jau vadinu kitaip: stetoskopas, laparoskopas, neurologinis plaktukas. Norėjau turėti tokių žaislų, bet daktaro rinkinuko neturėjau. Tam puikiai pasitarnavo kasdieniai daiktai, pavyzdžiui, žirklės, nes buvo panašios į adatkotį. Patiko „gydyti“ lėles, bet esu norėjusi būti ir pardavėja.
Šeimoje nėra daug muzikantų ar medikų, gal mane ir traukia tokie dalykai, su kuriais nesu susidūrusi. Niekada nebijojau gydytojų gal dėl to, kad mane gydė labai gera vaikų gydytoja Ž. Viliuvienė.
Kad būsiu medikė, neabejojau niekada. Gal tik dvejojau, ar pavyks. Dvyliktoje klasėje man buvo keista, kad bendraamžiams kildavo klausimų, kur stoti, nes nežinojo, kas patinka. Mačiau, kad jiems tas nežinojimas kėlė stresą.
– „Vaivorykštės“ gimnazijoje turbūt žavėjaisi gamtos mokslais?
– Kiekvienas medikas turbūt pasakys, kad patiko gamtos mokslai ir chemija. Biologija mane sudomino nuo pirmos temos apie ląstelę. Chemija labai sekėsi, bet galvojau, kad nenorėčiau jos studijuoti. Kai įstojau į mediciną, supratau, kad didžioji dalis medicinos vis dėlto yra chemija ir visai nesigailiu. Nėra kitos specialybės, kuri trauktų labiau nei medicina.
– Turbūt esi mačiusi ne vieną filmą ar serialą apie medikų kasdienybę. Ar neišgąsdino realybė?
– Darbas kitoks, negu mes įsivaizduojame skaitydami knygas arba žiūrėdami serialus. Šiek tiek išgąsdino ne pačios mirtys, o suvokimas, kad gydytojas gali viską, deja, iki tam tikros ribos. Tai psichologiškai sunku. Turbūt ilgiau dirbant taip stipriai nebeskauda.
Mus moko, kaip išvengti ligos ir kaip ją išgydyti, bet niekas nemoko, kaip elgtis, kai nieko nebegali padaryti, kaip išmokti išgyventi mirtį. Tai išmokti tenka individualiai. Yra paskaitų, kaip pranešti apie mirtį, bet iš tikrųjų turbūt niekaip neišmokysi žmogaus, kaip gyventi jam po to, kai kažkas nutinka. Labai daug dalykų man įstringa. Kai susiduriu su konkrečia situacija, dar kelias dienas mąstau, kyla gyvenimo prasmės klausimai.
– Medicinos studijos labai ilgos. Ar jau žinai, kokią kryptį rinksiesi po 6 metų bendrosios medicinos studijų?
– Stojant į rezidentūrą didelė konkurencija. Visą laiką norėjau būti chirurgė. Chirurgija yra menas, kurį gali pajusti kaip ir muziką. Manau, kad tinkami instrumentai tinkamose rankose kartais gali daryti stebuklus. Chirurgijoje susipina bendravimas, įgūdžiai, loginis mąstymas. Tai sritis, kurioje sąlyginai greitai gaunamas būklės pagerėjimas: yra priežastis – išoperavai, ir pacientas gana greitai ima jaustis gerai. Chirurgija yra labai radikalus gydymo būdas ir tu turi realią galimybę išgelbėti gyvybę.
Vasarą planuoju atlikti praktiką Klaipėdos universitetinės ligoninės neurochirurgijos operacinėje.
­­– Dirbdama Kauno klinikose abdominalinės chirurgijos operacinėje jau esi dalyvavusi ne vienoje operacijoje. Kokia buvo sudėtingiausia?
– Sudėtingiausia stebėta ir dalyvauta operacija – transplantacija (organų persodinimas). Tai sudėtinga operacija ne tik techniškai, bet ir psichologiškai, nes prarandi donorą. Dirba didžiulė komanda specialistų. Tačiau organų įsodinimo operacijos nuotaika visada būna pakili. Laukimas, kai galiausiai paleidus kraujotaką persodintas organas prisipildys krauju ir taps gyvybingas, yra įspūdingas ir nuotaika visai kitokia. Operaciją lydi viltis ir džiaugsmas.

Knygose – išmintis
– Ar studijuodama randi laiko ne medicininei literatūrai? Ką Tau reiškia skaitymas?
– Laisvo laiko lieka labai mažai. Be studijų, darbo klinikose, dar dalyvauju studentų mokslinės draugijos chirurgijos pagrindų mokyklos ir kitose papildomose mokslinėse veik­lose. Labai pasiilgau paskaityti kitokią knygą nei vadovėlius ir su studijomis susijusią literatūrą. Tai galiu sau leisti tik vasarą per atostogas. Mokykloje skaičiau daug knygų, o įstojusi į mediciną pasidžiaugiau, kad tai dariau. Labai gaila, bet knygos tarp jaunų žmonių darosi nepopuliarios. Knygos suteikia minčių, platesnį suvokimą, praturtina žodyną.
Skaitydama mėgau išsirašyti patinkančias frazes. Vienos iš jų esmė tokia: žmogus gali padaryti klaidų, bet jei antrą kartą suklysi, tai bus ne klaida, o pasirinkimas. Mes klystame, esame nuodėmingi, bet svarbiausia, kiek tos klaidos mums reiškia. Šiuo metu esu labai tikinti, nes išmokau skaityti Bibliją. Skaitydama radau daug išsipildžiusių pranašysčių. Žmonės neskaito jos, nes nemoka skaityti: nereikia skaityti nuo pradžios iki pabaigos, o tai, kas tuo metu aktualiausia. Yra kuo tikėti, nors nesi matęs Jėzaus. Skaitydamas Jį pamatai kitaip. O pradėti tikėti galima bet kada, svarbu tikėti nuoširdžiai.


Kalbėjosi Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių