„Buvo du pasirinkimai – arba priimti ligą, arba pykti ant viso pasaulio“, – cukrinio diabeto ligos patirtimi dalijasi verslininkė V. Gedminė

Statistika rodo, jog 1 iš 11 žmonių serga cukriniu diabetu. Pasaulyje šia liga serga apie 463 mln. žmonių, ir šie skaičiai kasdien didėja. Kavinukės-parduotuvėlės „Rūta saldainiai ir kava“ savininkė Valdonė GEDMINĖ – viena iš daugelio, kuriai su minėta liga teks gyventi visą gyvenimą. Anot pašnekovės, stereotipinis mąstymas, kad cukriniu diabetu susergama dėl pernelyg didelio saldumynų vartojimo, ją paskatino socialinėse medijose dalintis savo patirtimi, sklaidyti mitus apie cukrinį diabetą ir padėti kitiems sergantiesiems.

Valdonė susirgo prieš prasidedant pasaulinei koronaviruso pandemijai, tuo metu jai buvo 28-eri. Šiandien pašnekovė nuoširdžiai dalijasi savo išgyvenimais.

„Dėl cukrinio diabeto nieko neteko atsisakyti. Supratau, kad kuo mažesnis kiekis angliavandenių, mažiau reikės leistis insulino. Angliavandenių kiekį maiste ir bulvinių patiekalų stengiuosi riboti, duonos mažiau valgau, bet kad visiškai kažko atsisakyčiau – ne“, – patirtimi dalijasi Valdonė.

Kankino begalinis troškulys

– Valdone, kaip supratote, kad prasideda liga, kokie simptomai pasireiškė?

– Džiaugiuosi, kad tuo metu, kai pandemija prasidėjo, dauguma žmonių bijojo kreiptis į gydytojus ir niekas nepriiminėjo dėl kažkokių paprastų simptomų, menkų nusiskundimų. Tad greitai patekau pas medikus. Mano simptomai buvo dažnas šlapinimasis, beprotiškas vandens gėrimas, po tris keturias stiklines iš karto, ir vis tiek jutau troškulį burnoje. Vieną vakarą pradėjau žymėtis, kada vis bėgu į tualetą, tad paaiškėjo, kad kas 20 minučių. Tada atrodė, jog tai normalu tiek daug geriant vandens, bet visi simptomai, suvesti į „Google“ paiešką, mane nukreipė į cukrinį diabetą. Kitą dieną jau važiavau pas gydytoją ir ji mane išsiuntė tiesiai į ligoninės priimamąjį. Man net neleido vairuoti, nesupratau, kodėl. Kadangi gerai jaučiausi, vis tiek nuvažiavau pati iki ligoninės priimamojo.

– Ką sužinojote ligoninėje?

– Ligoninėje 3 mėnesių cukraus kiekio kraujyje vidurkį parodė 9,9 mmol/l (sveiko žmogaus cukraus kiekis kraujyje svyruoja nuo 3,3 iki 5,5 mmol/l). Organizme nuo didelio cukraus kiekio atsiranda acetono, kuris gadina, žaloja ir pažeidžia vidaus organus. To acetono organizme turėjau daug, nes paaiškėjo, kad 3–4 mėnesius vaikščiojau su gana aukštu cukraus kiekiu ir dėl to negalėjau suprasti, kas man vyksta. Ligoninėje, priimamajame, aš dar nieko nežinojau apie tą ligą, nes daugiau jokios informacijos nebeieškojau internete. Sužinojusi, kad sergu šia liga, nebelindau, nebesigilinau. Kai buvau priimamajame, dar nesuvokiau apie ligos rimtumą. Aš galvojau, kad praeis.

– Kaip jautėtės po diagnozės – cukrinis diabetas?

– Priimamajame buvo kurioziška situacija: iš pradžių man niekas neįvardijo konkrečios diagnozės, kokia yra tyrimų eiga. Seselė paprašė papūsti, o pagalvojau, jog ji mano, kad girta atvažiavau, ir susinervinau. Medikė norėjo išsiaiškinti, ar acetonu smirdi iš burnos. Mat, kai organizme kaupiasi acetonas, jis užuodžiamas jau papūtus. Papūtus seselė griežtu tonu konstatavo: „Būsi diabetike.“ Tai buvo pirmas susidūrimas, kai man į akis pasakė tokią diagnozę ir man buvo skaudu. Ir iki šios dienos nežinau, ar susitaikiau.

Nieko nenorėjo žinoti

– Kokios buvo tos pirmosios dienos ligoninėje jau sužinojus diagnozę?

– Vyras, atrodo, visą internetą perskaitė, kol gulėjau ligoninėje. Jis man viską siuntė, bet nenorėjau nieko žinoti. Pati nieko neskaičiau. Ateina daktarė, aiškina man, kaip turėsiu maitintis, ką turėsiu daryti, kaip turėsiu leistis tuos vaistus. Jos paprašau išeiti, nes nieko nenoriu girdėti. Ateina kitą dieną ir vėl paprašau išeiti. Mano galvoje vis sukosi mintys, kaip dabar gyvensiu ir kas dabar bus. Verkiau labai daug, kai šiaip viešumoje įprasta slėpti ašaras.

Pradžioje galvojau, kad mano visas gyvenimas pasikeitė. Maniau, kad negalėsiu keliauti, valgyti saldumynų, būsiu priklausoma nuo insulino švirkštiklių, galvojau, kad nieko negalėsiu daryti, bet išaiškėjo, kad viską galiu daryti. Pasikeitė tik vertybės, stipriausiai – požiūris į savo poilsį. Vis bandau susidėlioti, kad nedirbčiau be proto daug valandų, nes labai pavargstu. Tada sunkiau kontroliuoti save, prasideda užkandžiavimai arba emociniai valgymai, tuomet sunkiau suvaldyti cukraus kiekį kraujyje. Valgyti galiu viską, tik reikia tinkamai susileisti insuliną.

– Kokie būdai yra kontroliuoti ligą?

– Mano požiūris buvo, kad pirmiausia viską išbandau ir nusprendžiu, kas man geriausia. Žinau, kad yra du būdai: vienas – leistis su penais ir visada badyti pirštukus, kitas – naudoti sensorius, pompą ir dirbtinės kasos sistemą, kas yra reta ir daug kas prisibijo. Tai aš esu antroje pozicijoje. Ir dėl to galiu labiau atsipalaiduoti ir mažiau dėmesio skirti diabetui.

Jaučiasi stipri be užuojautų

– Kaip manote, gal diabetas – tai kūno duotas stabdis?

– Iš dalies, nes darbas man buvo viskas, kavinė buvo viskas. Dabar siekiu daugiau poilsio sau, nes neturėjau ribų. Darboholikė buvau. Galėjau dirbti ištisas dienas, tad iš dalies liga pristabdė. Nieko verta, jei labai nuvargsti ir nebeturi laiko nei sau, nei niekam.

– Sulaukėte iš artimųjų, aplinkinių gailesčio?

– Man nereikia užuojautos, puikiai tvarkausi, nors ir nežinau, ar jau visai susigyvenau su šia liga. Dar keista ir erzina, kad krenta cukrus, kai mini dviratį ir nori numinti 20 km, bet tavo galimybės baigėsi ir saldainiai jau suvalgyti, ir turi dabar sustoti. Taip, tai yra liūdna ir tada pradeda kristi ašaros, nes nebegali kontroliuoti situacijos, bet tuo pačiu nenori, kad kažkas šalia tavęs gailėtųsi. Artimieji taip, manęs gailėjosi. Verkė kartu mama, vyras mačiau, kad išgyvena ir rūpinasi. Bet jis suprato, kad man nereikia to papildomo kažkokio gailesčio ar dirbtinio dėmesio. Tai labai gerai, kai jis tiesiog prisiglaudžia ir paklausia: „Kaip tavo cukrus?“

– Ar teko susidurti su komplikacijomis?

– Dar ne. Tikiuosi nesusidurti, nes dirbtinės kasos sistema padeda labai tinkamai išlaikyti ribose cukraus kiekį ir užkerta kelią ateities komplikacijoms. Jos dažniausiai būna dėl netinkamos priežiūros. Ir galimai galima išvengti, tai rodo kitų diabetikų, kurie serga 20–25 metus, patirtis.

– Ar skauda, kai reikia badytis?

– Kai trauki kateterį – ne. Kai duriesi, kartais skauda, kartais ne. Didesnį diskomfortą jaučiau badydamasi keliskart per dieną nei dabar kateterį keisdama kas 3 dienas. Dabartinės technologijos yra pažengusios, kad kuo mažiau skausmo patirtum. Net pleistro nuėmimas skaudesnis dalykas, nei pats dūrimas. Yra net purškiklis, palengvinantis pleistro nuėmimą.

Profilis – pagalba kitiems

– Kaip atsirado feisbuke „Diabetikės“ profilis?

– Anksčiau apie diabetą nieko nežinojau, mano galvoje buvo stereotipas, kad diabetu serga tik stori žmonės. Būtent dėl stereotipų dar gulėdama ligoninėje nusprendžiau dalintis viskuo su žmonėmis. „Diabetikė“ – tai seselės pirmieji žodžiai, kurie buvo pasakyti į akis. Taip gimė pavadinimas. Pats profilio vedimas prasidėjo vėliau, gal pirmus kelis įrašus padariau, bet tai nebuvo vieša. Pirmieji vieši įrašai buvo apie tai, kad žmonės simptomų neignoruotų, nes jie tokie paprasti ir į juos nekreipiama dėmesio. O uždelstas ligos nustatymas gali sukelti diabetinę komą.

Jau minėjau, kad iš pradžių nieko nenorėjau žinoti apie tą diabetą. Kadangi mano vyras viską pirmiausia sužinojo, jis žinias man perteikė. Tai buvo šiltas gestas – žinojau, kad manimi rūpinasi. Ir tada atėjo noras pačiai dalintis, informacijos suvokimas ir kad tai mano gyvenimo dalis.

– Gal turite konkrečių pavyzdžių, kaip jūsų pasidalinamas turinys daro įtaką kitiems?

– Kai buvau vaikų diabetikų stovykloje, labai daug vaikų buvo, kurie susirgo 10–11 metų. Rečiau kurie 2–4 metų ir dar rečiau, tie vyresnieji, kurie kaip aš 28 metų susirgę diabetu. Supratau, kad vaikai dažniausiai slepia, kad serga. Tai daro dėl patyčių. Tolerancijos dar tikrai trūksta, ypač mokykloje. Esu girdėjusi atsiliepimų, kad mano profilis skatina jaunesniuosius nebeslėpti ligos. Aš turiu pavyzdžių savo aplinkoje, kai žmonės prisipažino sergantys, bet tik tada, kai pradėjau dalintis. Aš matau, kad dalindamasi informacija ir patirtimi skatinu išsilaisvinti kitus. Tai abipusis ryšys.

Pajuto savo stiprybę

– Ar sulaukiate negatyvių atsiliepimų?

– Kol kas ne arba į akis dar nepasakė. Baimės buvo, kad pirmiausia nesupras. Dėl kavinės, juk turiu kavinę, saldainių parduotuvę. „Valgei daug saldainių ir dėl to susirgai diabetu“, – tokių frazių bijojau. Dėl to ir noriu dalintis, kad ne nuo saldainių atsiranda pirmo tipo diabetas. Atsirado tik tokių, kad pleistras-sensorius žmonėms primena nikotino pleistrą, skirtą sumažinti potraukį rūkyti. Buvo ir keistų žvilgsnių, kada kavinėje leidausi insuliną. Jei manęs paklausia, aš mielai paaiškinu, bet jeigu jie už mane atsako, man nepatinka.

Kartais pasitaiko momentų, kai visgi išlenda nepasitikėjimas. Bet jau galvoju, kad esu susitaikymo kelyje. Manau, kad esu stipri. Ši liga manęs niekaip nepakeis ir nepaveiks. Neturiu pasirinkimo. Kai pagaliau suvokiau, kad čia visam gyvenimui – tai buvo du pasirinkimai, arba priimti ligą ir dalintis tuo, arba pykti ant viso pasaulio, diabeto, bet nieko tai neduos.

– Kokį patarimą duotumėte diabetu susirgusiam jaunam žmogui?

– Bent jau pirmus metus, pagal asmeninę patirtį, nesistengti tobulai kontroliuoti, nes tai neįmanoma. Yra pereinamasis laikotarpis ir atsiranda beviltiškumo jausmas, kad nesuvaldai, nesuskaičiuoji angliavandenių. Besąlygiškai suvaldyti pirmus metus – neįmanoma. Organizme vyksta chaosas. Kasa truputį atsigavusi dirba gavusi insulino. Ir ji paduoda papildomai insulino netikėtai. Todėl suvaldyti pakankamai gerai galima tik praėjus tam tikram laikui, kada kasa nustoja visiškai veikti. Tai nebandyti sukontroliuoti tai, ko neįmanoma sukontroliuoti. Jeigu reikia, kreiptis į visus, kurie serga. Visa diabeto bendruomenė yra labai šilta, nereikalaujanti jokio papildomo užmokesčio už konsultacijas, diabeto klubo „Diabeto IQ“ labai geri žmonės, padeda neatlygintinai. Po liūdesio etapo reikia kreiptis pagalbos į tuos žmones, kurie tikrai gali padėti. Ir svarbiausia – dar labiau save mylėti.

Kalbėjosi Neda PRATAPAITĖ