Daugiaveika ir našumo gerinimas – du nesuderinami dalykai

Vakarietiškoje kultūroje ypač populiari sąvoka daugiaveika (ang. multitasking) (kelių užduočių atlikimas vienu metu). Ji, kaip ir ilgos darbo valandos, vertinama it pasiekimas, nes daug veiklų suderinti vienu metu – iššūkis. Šią sąvoką labai dažnai galima pastebėti ir darbo pasiūlymuose, ir verslininkų interviu. Vis dėlto su jaunąja karta ateina ir naujos iniciatyvos – ilgos valandos, praleistos darbe, – nebe rodiklis, o jauni verslininkai vis labiau akcentuoja laiko planavimą ir mažesnį darbo krūvį.

Svarbu, ne kiek, o kaip

Net ir mokykloje mūsų mokytojai dažnai paklausdavo, kiek laiko skiriame namų darbams. Mokytojui išgirdus atsakymą, jog moksleivis užduotims atlikti skiria iki pusvalandžio, nuvilnydavo piktas ar nusivylęs žvilgsnis. Išimtis tik tuo atveju, jei mokinio pasiekimai geri, tada būdavo galima išgirsti, jog iš tokių moksleivių reikia imti pavyzdį. Na, dar ir iš tų, kurie namų darbams skiria keletą valandų per dieną.

Jau tada susimąstydavau, ar ilgas sėdėjimas prie knygų ir bandymas atlikti daugybę užduočių vienu metu atneša kažkokios naudos. Mano nuomone, svarbu įsigilinti, ne kiek jaunas žmogus mokosi, o kaip. Vieni medžiagą geriau įsisavina klausydamiesi, kiti – rašydamiesi. Taip pat yra ir universitete, ir darbe.

Universitetai užsienyje yra linkę taikyti laiko našumo gerinimo programą. Štai mano universitete Londone kontaktinių valandų turime vos aštuonias, o jau kaip ir kada įsisavinsi medžiagą – individuali kiekvieno studento užduotis. Būtent ir pradėjusi studijas supratau, kad optimizuoti darbą ir daugiau laisvo laiko skirti kitiems pomėgiams yra mano tikslas. Iš aštuonių valandų per savaitę keturios skiriamos teorinei medžiagai, likusios – praktinei. Tačiau yra tikimasi, jog studentai individualiai praleis nuo 10 iki 30 valandų per savaitę labiau gilindamiesi į duotą medžiagą. Todėl lektoriai namų darbų neužduoda, o prie paskaitų medžiagos prideda „gilesniam domėjimuisi“ skirtas knygas ir mokslinius straipsnius.

Taip mes nesijaučiame spaudžiami fiksuoti prie knygų praleistų valandų kiekio ir „neperdegti“ atliekant begales darbų, o skatinami dėmesį sutelkti į rezultatus. Nuo to, lyginant su viduriniu ugdymu, mažiau jaučiamas stresas ir nerimas viską suspėti, ieškoma sprendimų, kaip pagreitinti užduočių atlikimo procesus.

Ne už valandas, už rezultatus

„LinkedIn“ platformoje neretai tenka skaityti įrašus apie laiko našumą ir įmones, mokančias atlyginimą ne už „išsėdėtas“ valandas, o už darbo rezultatus. Iš pradžių mane labai nustebino toks darbo modelis, juk esame įpratę darbe praleisti bent aštuonias valandas. Tačiau labiau pasidomėjusi šia tema supratau, kaip nenoriu tokio įprasto gyvenimo ritmo, o tai dar labiau patvirtino ir karantinas bei darbas iš namų.

Karantinas sujaukė tą mąstymą, kad reikia dirbti daug ir sunkiai, nes teko pereiti prie nuotolinio darbo. O su darbu iš namų atėjo ir ieškojimas būdų, kaip efektyviau atlikti užduotis ir praleisti daugiau laiko su šeima ar tiesiog atsipalaiduojant. Išradingi darbuotojai išmoko geriau planuoti laiką, efektyviau atlikti darbus. O visa tai skatina kūrybiškumą ir loginį mąstymą, kas yra itin patrauklios savybės potencialiems darbdaviams.

Tad kyla klausimas, kodėl tiek daug žmonių vis dar gyvena „daug darbo-mažai poilsio“ režimu? Štai 2013 metais Baslevent ir Kirmanoglu atliktas tyrimas rodo, jog lietuviai, vidutiniškai per savaitę dirbantys 40 valandų, norėtų dirbti 39,8 valandas. Įdomu ir tai, jog beveik 300 apklausoje dalyvavusių žmonių savo gyvenimo kokybę įvertino vos 5,2 balo, vienu žemiausiu iš visame tyrime dalyvavusių šalių. Tai tik dar kartą parodo, jog vis dar tikime stereotipu, kad ilgos ir sunkios darbo valandos prilygsta darbo rezultatams. Ko gero, tai užsilikę nuo tėvų mums į galvą kalamos frazės, kad „pinigai ant medžių neauga“ ir yra uždirbami tik sunkiu darbu.

Išeitis – laiko planavimas

Galima pasidžiaugti, kad jaunoji karta laužo šį įsitikinimą planuodami laiką ir gerindami darbo našumą. Kai kurie jaunuoliai taiko modelį, kai turi kelis pasyvius pajamų šaltinius, kuriems nereikia skirti daug laiko. Tai įvairios investicijos į nekilnojamąjį turtą, įmonių akcijas ir kriptovaliutas. Taip užsitikrinamos nuolatinės pinigų įplaukos be didelio darbo. Taip pat vis dažniau jaunuoliai daugiau laiko skiria savęs tobulinimui ir lankstumui, jog galėtų dirbti įvairiose pozicijose ir greitai prisitaikyti, kas leidžia rinktis nestandartines karjeras.

Laiko planavimas informacijos kupiname pasaulyje yra išeitis nuo visiško išsekimo ir rutinos. Labai lengva gerinti darbo našumą, kai žinai, ką darysi šiandien, rytoj ir visą savaitę. Dar lengviau, jei diena suskirstoma į etapus: yra laiko ir kavos atsigerti, ir prisėsti prie didelio projekto, ir susirašyti su draugais, ir dar kartą užbaigti svarbias užduotis. Tada ne taip pavargstama, o ir darbuotojų pasitenkinimas bei gyvenimo kokybė kyla į viršų. Atrodo, toks nedidelis pokytis, bet jis stipriai daro įtaką visai darbo aplinkai ir kultūrai.

Darbo ir gyvenimo balansas galbūt jau kiek pasenusi sąvoka, netinkama vartoti norint apibūdinti tinkamą laiko praleidimą tiek darbe, tiek ilsintis, nes darbuotojai visų pirma yra žmonės. Tad nėra realu tikėtis, jog dirbdami jie noriai praleis tiek pat laiko kaip ir namie. 2013 metais atlikti tyrimai rodo, kad įmonių darbuotojai, dirbdami rezultatų link, yra ne tik laimingesni, bet ir atneša įmonei daugiau pelno. Tad verčiau yra skatinti visuomenę planuoti laiką, o ne stengtis atlikti daugybę užduočių vienu metu.

Gabrielė ČIUNKAITĖ

Jaunųjų korespondentų klubo narė