Deimantinės poros gyvenime netrūko išbandymų

„Tai, kad esame drauge, yra didžiausia dovana“, – šypsojosi gargždiškiai Marytė ir Feliksas Pareigiai, praėjusią savaitę sulaukę sveikinimų deimantinių vestuvių sukakties proga. Dukromis, žentais, anūkais ir proanūkiais besidžiaugianti pora įsitikinusi, kad jiems gyvenime padėjo sugebėjimas ilgai nepykti, atsiprašyti ir atleisti.

Neišvengė tremties
„Susipažinome 1961 m., kai abu pradėjome dirbti Gargžduose silikatinių plytų gamykloje. Po pusmečio draugystės susituokėme“, – į 60 metų praeitį atsigręžė M. Pareigienė.
Marytė buvo vienturtė, kilusi iš Stirbių kaimo, o Feliksas – kvietiniškis, iš penkių vaikų šeimos, vėliau gyvenusios Gerduvėnuose. Iš ten jis su broliais, seserimis ir tėvais 1948 m. buvo ištremtas į Sibirą. Toks pat ir Marytės likimas: būdama 10 metų, Brožių mokykloje baigusi du skyrius, atsidūrė už kelių tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų. Tremtyje jų keliai nesusikirto. Pažinę ir alkį, ir šaltį, ir sunkų fizinį darbą (Marytė 6 metus miškų ūkyje dirbo įvairius darbus, o Feliksas 7 metus traktorininku), į Lietuvą sugrįžo būdami dvidešimtmečiai.
„Atsimenu mamos žodžius, kai Krasnojarske įlipome į traukinį: „Ačiū Dievui, važiuojam namo“, – sakė M. Pareigienė. Deja, Feliksas į Lietuvą grįžo be savo mamos – ji mirė 1953 m. tremtyje. „Grįžę 1958 m. į Lietuvą jautėmės nelaukiami, atstumti, o dokumentuose vietoj tautybės buvo brūkšnys. Niekas nenorėjo mūsų priimti“, – prisiminė F. Pareigis. Po poros mėnesių Feliksas vėl turėjo palikti Lietuvą – buvo pašauktas į armiją.
Po tremties pas mamos seserį gimtuosiuose Stirbiuose apsistojusi Marytė į kolūkį dirbti nenorėjo eiti, tad pradėjo mokytis siuvėjos amato. „Jei brangiai imu – darbo neturiu, jei pigiai – neišgyvenu“, – nelengvą laikotarpį trumpai nusakė M. Pareigienė, tada nusprendusi darbo ieškoti Gargžduose. Po armijos į Gargždus atvažiavo ir Feliksas. Pažintis silikatinių plytų gamykloje dviem jauniems žmonėms tapo lemtinga. 1962 m. balandžio 14 d. Marytė ir Feliksas sumainė žiedus. Vestuvės buvo kuklios: susitaupę pinigų nusipirko kostiumą, suk­nelę ir žiedus, kurie kainavo 50 kapeikų. Žinoma, jie buvo iš paprasto metalo, tik blizgėjo kaip auksiniai.

Ir vargai, ir džiaugsmai
Dešimt metų jauna šeima nuomojosi būstą Gargžduose tai vienur, tai kitur. „Supyko šeimininkė – užrakino duris ir eik kur nori, o tuo metu laukiausi“, – sakė M. Pareigienė. Vėliau šeimai teko gyventi bend­rabutyje – penki žmonės (kartu gyveno ir Marytės mama, kurią vėliau slaugė 13 metų) glaudėsi nedideliame kambaryje. Kai gamyklos darbininkams Gargžduose, Klaipėdos gatvėje, pastatė daugiabutį, netrukus jame įsikūrė ir Pareigiai. Pasiligojus mamai, o dukroms Danguolei ir Daivai pradėjus lankyti mokyklą, Marytei teko keisti darbą – pravertė siuvėjos žinios. Įvairius drabužius ji siuvo 23 metus.
Laiką po darbo plytų gamykloje Feliksas dalijo šeimai ir pomėgiui. „Mėgau sportą. Šaudymo rungtyje rajone buvau nepralenkiamas: iš 100 galimų pataikiau 96. Teisėjavau futbolo rungtynėse, lengvosios atletikos varžybose ir važinėjau po visą Žemaitiją“, – spindinčiomis akimis jaunystę prisiminė F. Pareigis.
Šelmiškai šypsodamasi Marytė papasakojo vieną nutikimą, susijusį su vyro pomėgiu teisėjauti: „Kartą gavau laišką, kuriame buvo surašyta, kada ir kur Feliksas turės teisėjauti. Jam to laiško nerodžiau. Norėjau, kad daugiau laiko praleistų su manimi ir dukromis.“ Po mėnesio vyras pasiteiravo, ar nebuvo laiško, bet Marytė neišsidavė. Dar po mėnesio jis vėl stebėjosi, kad negavo laiško apie teisėjavimą. Tada žmona nutarė nebeslėpti teisybės. Vyras nesibarė, tik pasakė Marytei, kad negerai padarė. „Nė karto jis nėra ant manęs supykęs, gal aš labiau paburbėdavau“, – juokėsi sukaktuvininkė.
Dukros Danguolė ir Daiva lankė Gargždų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Minijos“ progimnazija). Vyresnėlė Danguolė visa galva buvo pasinėrusi į knygas, jas skaitė net naktimis pasislėpdama nuo tėvų. Lankė ir baigė Muzikos mokyklą. Daiva gražiai piešė, ją traukė ir šokių būreliai, daug metų šoko įvairiuose kolektyvuose ir Gargžduose, ir studijuodama Klaipėdoje. „Džiaugiamės dukromis ir kad jos abi šalia. Prisimenu, sakiau Danguolei, kad nestotų į medicinos mokyklą. Norėjau, kad baigtų aukštąjį mokslą. Bet ji laiminga dirbdama slaugytoja Gargždų ligoninėje ir neįsivaizduoja savęs kitame darbe“, – pasakojo M. Pareigienė. Vis dėlto mamos svajonę išpildė kita dukra – jaunėlė Daiva tapo mokytoja ir moko vaikus „Minijos“ progimnazijoje. Vargo dėl dukrų mokslo Pareigiai sakė nejautę, tačiau daugiau pastangų reikėjo, kai priglaudė sunkiai susirgusios, o vėliau mirusios pusseserės dukrą Teresę. Tačiau globėjų kantrybė, jų ir mokytojų noras padėti mergaitei atvėrė kelią siekti mokslo. Baigusi ir filologijos, ir teologijos studijas Teresė gyvena ir dirba Vilniuje.
M. ir F. Pareigius dažnai galima sutikti vaikštinėjančius Gargždų parke, bežingsniuojančius į sodą, kurį abu kartu puoselėjo, besišnekučiuojančius su bendraminčiais. O kiek jie saugo prisiminimų iš kelionių ir susitikimų su buvusiais tremtiniais… Gražiausios Lietuvos vietos aplankytos su keliomis artimiausių draugų šeimomis, o gyvenimo pilnatvę teikia bend­ravimas su dukromis, keturiais anūkais, kurie jau džiugina penkiais proanūkius.
Kalbantis su sukaktuvininkais apie gyvenimą, šalia jų namų skambėjo paukštelių balsai, o balandis rinko nuo žemės ir nešė į aukštą tują šakeles lizdui taisyti…

Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau: Wow Shop