Dėmesingi ir pasiaukojantys tėvai vaikams užaugina sparnus
Laimingai, sėkmės, tau pavyks, tu gali – įvairiai tėvai nuo mažens drąsina vaikus prieš pamokas, varžybas, konkursus, egzaminus ar kitus išbandymus. Bet ar linkėdami sėkmės jie pasikliauja vien likimu? Pastebėję savo vaikų gebėjimus, tėvai dažniausiai imasi laimės kalvio vaidmens – nevaržo jų pomėgių, leidžia rinktis, sudaro sąlygas siekti žinių ir tobulėti. Pasakodami apie atžalas, jų kelią į meno, sporto ir mokslo pasaulį, kelių gargždiškių tėvai pasidalijo savo patirtimis.
Pasirinko patys
Gargždiškis Einoras Degutis, „Rolinos“ šokių klubo šokėjas, šokantis standartinius ir Lotynų Amerikos šokius, ne kartą kovojo dėl prizinių vietų ne tik Lietuvos, bet ir Europos, Pasaulio čempionatuose. „Aš pati būdama vaikas norėjau šokti pramoginius šokius, bet lankiau muzikos mokyklą, ir mano svajonė šokti neišsipildė. Būdamas 5–6 metų Einoras pradėjo lankyti pramoginių šokių repeticijas. Žinoma, į būrelį nuvedžiau aš, bet Einorą, ko gero, užkrėtė penkeriais metais vyresnės sesutės Gabrielės pavyzdys, nes ji irgi šoko“, – pasakojo dviejų gabių gargždiškių mama Jolanta Degutienė. Gabrielė, būdama 10–11 metų, nuo šokių pasuko į muziką – Gargždų muzikos mokykloje lankė dainos studiją „Svirplys“. Baigusi „Vaivorykštės“ gimnaziją ji pasirinko muzikos specialybę, įstojo į Klaipėdos universitetą, o po dvejų metų išvažiavo į Vilnių ir kolegijoje baigė džiazo vokalo studijas. Ne tik muzikiniais, bet ir dailės gabumais apdovanota gargždiškė šiuo metu dirba vokalo mokytoja Klaipėdos Eduardo Balsio gimnazijoje ir siekia pedagoginio išsilavinimo.
„Vaikus kreipiau rinktis tai, ką jie patys nori. Niekada jų nereikėjo versti eiti į repeticijas: tai darė savo noru ir turėjo patys žinoti, kada ir kur turi būti, kada pasirodymai, konkursai, kokia apranga reikalinga ir kt.“, – apie nuo mažens diegtą savarankiškumą ir atsakomybę pasakojo J. Degutienė. Būdamas 11 metų Einoras sugalvojo pažaisti futbolą. Pasibaigus mokslo metams, per atostogas, tėvai leido lankyti ir šokių repeticijas, ir futbolo treniruotes. Rugsėjo mėnesį reikėjo apsispręsti, kas toliau – futbolas ar šokiai. Einoro norą šokti išdavė ašaros ir klausimas: „Mama, ar tu nenori, kad būčiau šokėjas?“ Jolanta sakė pamaniusi, jog sūnus pasirinks futbolą, tačiau niekada nesuabejojo, kad Dievo dovaną išreikšti save šokiu jis tikrai turi. Abu su vyru Donatu, vaikystėje Alytuje šokusiu pramoginius šokius, visada palaikė Einoro norą šokti.
Jausti dėkingumą
„Niekada iš vaikų nereikalavau, kad jie turi būti geriausi. Skatinau stengtis, bet jei mokykloje gaudavo prastesnį pažymį, nebaudžiau ir negąsdinau, kad dabar neleisiu kažko daryti, kažko neduosiu. Buvau skaičiusi, kad tokios bausmės labai riboja vaikų kūrybiškumą“, – apie auklėjimo metodus pasakojo gargždiškė J. Degutienė.
Kol tėvams patiems reikėjo Einorą vežioti į konkursus, treniruočių stovyklas, šeima gyveno jo pomėgio diktuojamu rimtu. Šokių sezonas trunka nuo rugsėjo iki balandžio. Jolanta pripažįsta, kad kelionės į konkursus su sūnumi savaitgaliais labai apribodavo galimybę patiems pailsėti, todėl kartais šokėjų tėvai lydėdavo vaikus pasikeisdami. Tuo pačiu šiek tiek pavykdavo sutaupyti keliems šokėjams keliaujant vienu automobiliu, nes pramoginiai šokiai – nepigus malonumas: konkursai mokami, nauji rūbai reikalingi kiekvienam sezonui. Kadangi Einoras šoka standartinius ir Lotynų Amerikos šokius, skirtingų šokių varžyboms – skirtingi kostiumai ir batai. „Lotynų Amerikos šokiams vienas kostiumas kainuodavo 600 Lt, frakas standartiniams šokiams – 1 200 Lt (dabar viskas tiek pat eurais). Kas norėjo gražiau atrodyti, stengdavosi per sezoną turėti bent du komplektus. Dar reikalingi marškinėliai, šokių kelnės, kainuoja ir makiažas, treniruočių apranga“, – vardijo Jolanta. Nemažai atsieidavo treniruočių stovyklos, kurios vasarą vykdavo ne tik Lietuvoje. Ką šeima sutaupydavo, rudenį investuodavo į sūnaus pomėgį, tapusį jo gyvenimo būdu. Einoro pergalių džiaugsmą čempionatuose kartais keisdavo kitokie jausmai, o vienu metu tikėjimas savo jėgomis buvo išblėsęs. Jį netikėtai pakurstė penkiolikmečio Einoro susitikimas su vienu rusų treneriu. „Jis paklausė mūsų sūnaus, ar yra tikintis. Einoras atsakė, jog nežino. Tada treneris patarė už tai, ką turi, dėkoti tėvams, treneriams, šokių partnerei, nes didelis džiaugsmas, kad gali save išreikšti šokiu“, – pasakojo Jolanta, tada pajutusi, kad nepažįstamo trenerio patarimai tarsi apvertė Einoro pasaulį. Jis pajutęs pagarbą Kūrėjui ir dėkingumą, kad eidamas savo keliu yra apsuptas globos, nes vienas pats nepajėgtų.
Dalintis džiaugsmu
„Svarbu buvo apsisprendimas, ar šokti dėl medalio, ar dėl to, kad tai patinka. Jei apsiriboji rezultatais, gali nepajusti malonumo. Mes niekada sūnui nesakėme, kad jis turi būti pirmas, sakėme, kad mus džiugina, nes mums geriausiai šoka, gražiausiai atrodo. O jei ir nepasiseka, tai tik daro jį stipresnį“, – filosofiškai vertina J. Degutienė. Ją džiugina, kad Einoras ramiai priima sunkumus, be kurių šokėjo kelias neįsivaizduojamas, o varžytis ant parketo jam iki šiol – didelė šventė. Tėvų ir sesers nuolat palaikomas Einoras profesiją rinkosi pagal savo pomėgį: šiuo metu studijuoja klasikinius šokius Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
Kol vaikų gebėjimams puoselėti reikėjo skirti daug dėmesio, Jolantai rasti laiko savo pomėgiams buvo sudėtinga. Daug metų trenere sporto klube Gargžduose dirbanti gargždiškė savo įgimtus gebėjimus realizuoja dainuodama Gargždų kultūros centro Šiuolaikinio dainavimo studijoje ir 12 metų giedodama Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios charizmatiniame jaunimo chore. Ji neabejoja, kad iš a. a. tėčio, savamokslio muzikanto, kuris pats susirinko akordeoną ir grojo iš klausos, paveldėjo meilę muzikai.
„Jaučiu vidinę ramybę. Nieko gyvenime nesigailiu, kad kažko nepadariau, neatlikau. Manau, kad esu išpildžiusi, ką turėjau savo gyvenime išpildyti. Pasodintas medis užaugo, o dabar mėgaujuosi jo vaisiais“, – šypsojosi Jolanta, skatinanti dalintis džiaugsmu, puoselėjanti bendrystę ir harmoningus santykius su supančiais žmonėmis.
Pomėgis – šachmatai
„Mūsų šeimoje šachmatai atsirado visai netikėtai – nei aš, nei vyras, nei mūsų tėvai šachmatais nežaidė. Dukra norėjo lankyti šaškių būrelį, tačiau sužinojus, kad tokio nėra, neliko nieko kito tik pasirinkti šachmatų“, – sakė gargždiškės Auksės Zonytės, Gargždų „Minijos“ progimnazijos ketvirtokės, mama Aurelija, Klaipėdos valstybinės kolegijos Finansų ir apskaitos katedros lektorė. Nors Auksei dar tik 10 metų, ji jau patyrė ir pergalių džiaugsmą, ir pralaimėjimo kartėlį.
„Pirmą kartą per 15 kantraus darbo metų su jaunaisiais šachmatininkais į Gargždus buvo parvežtas klasikinių šachmatų Lietuvos pirmenybių medalis. M10 grupėje Auksė Zonytė iškovojo Lietuvos pirmenybių trečiąją vietą“, – džiaugdamasis jaunąja šachmatininke pernai sakė jos treneris Zigmas Bitinas. A. Zonienės nuomone, greičiausiai pažintis su treneriu Z. Bitinu, jo meilė šachmatams, entuziazmas ir lėmė tolimesnę Auksės draugystę su šachmatais. Treniruotės vyksta intensyviai – tris kartus per savaitę, dažnas savaitgalis yra praleidžiamas turnyruose. Jie – įvairiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Biržuose, Šiauliuose, Tauragėje, Jurbarke, Druskininkuose ir kitur. Tėvai džiaugiasi, kad didžiųjų turnyrų dalyvio mokesčiai ir apgyvendinimo išlaidos negula ant jų pečių. Už finansavimą jie dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybės biudžetinei įstaigai Sporto centrui.
Aurelija ir Julius Zoniai patenkinti, kad dukra turi mėgstamą veiklą, tobulėja, o žaisti šachmatais jos net nereikia motyvuoti. Norėdami, kad Auksė nenustotų tobulėti, tėvai lydi ją ir į kitus turnyrus, kuriuos finansuoja iš šeimos biudžeto. Praėjusią vasarą Zonių šeima atostogas suplanavo taip, kad Auksė galėtų dalyvauti Slovakijoje vykusiame šachmatų turnyre. „Tam teko skirti dalį savo atostogų, tad Auksės lydėjimas į turnyrus tampa ir visos šeimos gyvenimo dalimi“, – sakė mergaitės mama. Ar dukra talentinga žaidėja, ji nesiryžta spręsti, bet kad mėgaujasi žaisdama šachmatais, neabejoja, nes jei žaidimas neteiktų malonumo, argi Auksė leistų valandų valandas prie šachmatų lentos, o karantino laikotarpiu – prie kompiuterio ekrano, žaisdama su varžovais iš Lietuvos ir viso pasaulio? „Ne visos šachmatų partijos baigiasi pergalėmis, todėl tenka savo vaiką ir paguosti, padėti susikaupti prieš kitas partijas“, – kad tėveliai neretai tampa ir psichologais, neslėpė A. Zonienė.
Vis dėlto šachmatai – ne vienintelis Auksės pomėgis, nes ji dar lanko dramos, šokių ir anglų kalbos būrelius. A. Zonienės nuomone, didelis užimtumas po pamokų turi privalumų, nes dukra puikiai geba planuoti laiką, todėl mokslai dėl pomėgių nenukenčia, ji mokosi puikiai. „Yra buvę atvejų, kai Auksei namų darbus teko ruošti pakeliui iš Vilniuje vykusio šachmatų turnyro, tačiau tokie kartai pavieniai. Dažniausiai dar prieš išvykdama ji pasiruošia pamokas ir susideda kuprinę“, – pasakojo mergaitės mama Aurelija.
Papildomų užduočių
„Garbė mokyti tokį mokinį, labai džiaugiuosi, kad jis yra mano mokomoje klasėje“, – apie „Kranto“ pagrindinės mokyklos 6 d klasės mokinį Martyną Riekašių sakė jo matematikos mokytoja Ieva Danylienė. Šiais mokslo metais Klaipėdos rajono matematikos olimpiadoje jis iškovojo pirmąją vietą. Vėliau Klaipėdos apskrities olimpiadoje, kurią organizavo Klaipėdos universitetas, savo amžiaus grupėje įveikė dalyvius iš visos Lietuvos, džiaugėsi 1-ąja vieta ir iškovota taure. Dabar Martynas su mokytoja ruošia pranešimą rajoninei matematikos konferencijai. M. Riekašių matematikos mokytoja vadina ypatingu mokiniu, kurio dažniausias klausimas – „o ką daryti atlikus visas užduotis?“ „Kiekvieną pamoką turiu paruošti papildomų užduočių, nes Martynas, jei viską padarė, nesėdės kamputyje galvą nuleidęs ir netingės. Jis yra sakęs, kad ir namų darbų norėtų daugiau, ir per atostogas užduočių, nes patinka mokytis. Domisi, ko mokysimės ateityje, pavyzdžiui, 9 klasėje, sugeba paaiškinti kitiems vaikams, jei ko nesupranta“, – motyvuotu mokiniu džiaugėsi I. Danylienė. Mokinio ir mokytojos pažintis prasidėjo per karantiną. Jau tada, kai pamokos vyko nuotoliniu būdu, ji atkreipė dėmesį į Martyną, nes per pamokas būdavo įsijungęs kamerą, keldavo ranką, norėdamas atsakinėti, ir vilkėdavo mokyklinę uniformą.
Ne vien matematika, bet ir informatika besidomintis šeštokas, kurio pasiekimai vertinami aukščiausiais balais, pernai lietuvių kalbos konkurse, vykusiame nuotoliniu būdu, taip pat užėmė 1-ąją vietą, o Lietuvos mokinių jaunųjų geologų olimpiados savo amžiaus grupėje – 2-ąją vietą. Savo jėgas Martynas išbandė ir televizijos žaidime „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.
Skaityti išmoko anksti
„Martynas labai anksti išmoko skaityti. 4 metų skaitė laisvai, bet ir mes, tėvai, jam dar paskaitydavome. Mūsų tikslas buvo sudominti, kad pamėgtų knygas, todėl kartu su dovanojamu žaislu visada gaudavo ir knygą. Jų dovanojo ir gargždiškė močiutė“, – pasakojo Martyno tėtis Remigijus Riekašius, Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros docentas, socialinių mokslų (politikos mokslai) daktaras. Grožinė literatūra, vaikiškos enciklopedijos, prenumeruojami žurnalai žadino Martyno susidomėjimą knygų pasauliu. Tėtis neabejoja, kad skaityti sūnų įkvėpė ir aplinka, kadangi namuose daug knygų, abu su žmona Jurgita nemažai skaito. „Dar Martynas nėjo į mokyklą, kai užsiregistravo Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Jei kas bando pasiteisinti, kad neleidžia finansinės galimybės nupirkti vaikams knygų, nepamirškime, kad turime puikią biblioteką ir darbuotojų, kurios vaikui patars, o jei paprašys, paliks knygą, kokios norėjo“, – įsitikinęs R. Riekašius. Jo nuomone, savo tikslą su žmona pasiekė: sūnus mėgsta skaityti, įdomios informacijos ieško ir internete. Siekti žinių, raginti ir su lazda varyti Martyno, sako, niekada nereikėjo. Dabar svarbu netrukdyti. Gabiam vaikui, kuriam vienodai gerai sekasi dauguma dalykų, tėvų nuomone, susidomėjimas gali baigtis tada, kai mokslo metų pradžioje gavęs vadovėlius per mėnesį peržiūri, ką mokysis, ir daug kas jau yra žinoma. Tokiu atveju vaikui paskui tik vargas esąs būti toje klasėje.
Gabumai – olimpiadose
„Kranto“ pagrindinėje mokykloje M. Riekašius lanko geologijos būrelį, priklauso skautų organizacijai, nuotoliniu būdu mokosi programuoti. Anksčiau buvo susidomėjęs vaidyba ir 2–3 metus lankė dramos būrelį.
„Jei vaikas kažko nori, jei tai neprasilenkia su sveiku protu, nereikia stabdyti, tik pagelbėti žengti pirmą žingsnį. Naudokimės resursais, kuriuos turime Gargžduose, o turime biblioteką, Muzikos mokyklą su puikiais darbuotojais. Svarbu leisti bandyti, neprimesti vaikui savo valios. Kad vaikas džiaugtųsi, turi leisti į tuos būrelius, kuriuos jis renkasi. Vaikas bus toks, koks pats nori būti, o ne kokį nori padaryti tėvai“, – neabejoja R. Riekašius. Vienintelis dalykas, kuris galėtų sustabdyti nuo leidimo į būrelius, jo nuomone, jei ta veikla trukdytų mokslui arba kenktų sveikatai, jei vaikas būtų taip užimtas, kad neišsimiegotų.
Martynas ne tik smalsus, bet ir drąsus. Su tėvais dar mažas būdamas Gargžduose „Lijo“ dalyvavo „Auksinio proto“ žaidime, žiūrėdavo televizijos žaidimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Taip kilo noras išbandyti save, tereikėjo tik sulaukti, kada taps penktoku ir galės registruotis jame dalyvauti. Pirmais metais televizijos žaidime nepasisekė, tačiau dalyvavimas teikė džiaugsmo. 6 klasėje sekėsi geriau – įveikęs ir šeštokus, ir septintokus, pasiekė pusfinalį, kuriame dalyvavo aštuntokai. Laimėti nepavyko, dėl to Martynas nuliūdo, bet nei žinių, nei užsispyrimo berniukui netrūksta, tad gali būti, kad vėl pabandys. „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ idėjos mudu su žmona nesureikšminame. Tai smagus žaidimas, ir tiek, kuriame lemia ne tik žinios, bet ir sėkmė. Ar vaikas kokį talentą turi ar neturi, geriau matoma per visokius specifinius konkursus, matematikos, kalbų olimpiadas“, – neabejoja R. Riekašius.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
