Devyniasdešimtmetės endriejaviškės gyvenimo kelias – ne rožėmis klotas

Septynis vaikus užauginusi ir į gyvenimą išleidusi endriejaviškė Rozalija Ramanauskienė neseniai minėjo savo 90-ąjį gimtadienį. Jos rūpestis, meilė, kantrybė gražiai auginant ir auklėjant būrį dukrų ir sūnų prieš kelerius metus įvertinti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, kurį įteikė Prezidentė. Sulaukusi garbaus jubiliejaus sukaktuvininkė susimąstė: „Jau tiek metų prabėgo… O kada aš gyvenau?“

R. Ramanauskienė: „Neseniai pastebėjau, kokie gražūs medžiai, gėlės, nes visą gyvenimą teko skubėti… Esu viena iš vyresnių Endriejavo gyventojų, bet yra už mane vyresnių.“

Nebuvo laiko apie save galvoti

Sukaktuvininkės R. Ramanauskienės svetainėje – rožių sala ne tik nuo mylinčių vaikų, anūkų. Ją pasveikino Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė su socialine darbuotoja Danute Lukauskiene, pagerbė Endriejavo parapijos klebonas Robertas Romanovskis, taip pat apjuosęs jubiliejine juosta. Pasveikino kiti giminaičiai, kaimynai. Ar senjorės Rozalijos gyvenimas buvo rožėmis klotas? „Ne, erškėčiais… – atsiduso 90-metė. – Man jau tiek metų, bet nesuprantu, kada aš gyvenau. Darbas, namai, vaikai, skausmas, netektys… Aš tik neseniai pastebėjau, kokie gražūs medžiai, gėlės – nuostabi gamta. Vis reikėjo skubėti – nebuvo laiko dairytis, grožėtis, apie save galvoti.“

Ir nepatikėtum, kad dailaus veido senjorei ši gegužė – jau 90-oji. Ji dėstė savo gyvenimo istoriją su įvykių datomis, atskleisdama giliai įstrigusius faktus. Tačiau ją vargina judėjimo negalia – vaikšto su vaikštyne. Visgi ji savo namuose gyvena viena, didžiausia pagalbininkė – socialinio darbuotojo padėjėja, bet dažnai aplanko ir miestelyje gyvenanti dukra Marytė.

Netikėtai nusišypsojusi sukaktuvininkė ištarė: „Gimiau Sekminių antrą dieną, Trepkalnio kaime, Veiviržėnų seniūnijoje. Buvau trečias vaikas ūkininkų Čėsnų šeimoje – užaugome dvylika.“ Dabar likę aštuoniese, Rozalija turi vyresnę seserį, kuriai 92-eji. Jų mama irgi ilgaamžė – sulaukė 93-ejų metų.

Mylėjo ir griežtai auklėjo

Dvidešimtmetė ištekėjusi už endriejaviškio Petro Ramanausko, Rozalija susilaukė 4 dukrų ir 3 sūnų. „Du paskutiniuosius pagimdžiau būdama močiutė. Apšnekėjo mane net nepažįstami žmonės, ypač kai gimė paskutinieji“, – prasitarė sukaktuvininkė. Iš pradžių – dėl didelės „nelaimės“, ištikusios Ramanauskų šeimą, – paeiliui gimė trys dukros: Virginija, Liuda ir Marytė. Mažoji dukrelė, iš aplinkinių nugirdusi apie tą „nelaimę“, pranešė tėvams. O vėliau šeima susilaukė Antano, Artūro, Rožės ir Petro. Užauginti dorais žmonėmis, gražiai išauklėti, išmokslinti vaikus buvo Rozalijos ir Petro Ramanauskų gyvenimo prasmė.

R. Ramanauskienė dirbo buvusioje Endriejavo ligoninėje. „Registravau ligonius, ploviau grindis – dirbau viską, kad gaučiau rublį“, – atskleidė pašnekovė. Kai uždarė ligoninę, įsidarbino virėja miestelio vaikų darželyje. „Mano mama buvo puiki šeimininkė – Rietave mokėsi kulinarijos – kaimynės ateidavo tartis, kaip paruošti mėsą ar iškepti pyragą. Ir mus, dukras, mokė valgį gaminti, bet aš nesistengiau išmokti, nes mama skaniai ruošė“, – šypsojosi sukaktuvininkė. Bet ir ji ne tik šeimą gardžiais valgiais lepino – buvo žinoma kaimo šeimininkė, kurią kviesdavo ruošti vaišes įvairiems pobūviams.

R. Ramanauskienė prisiminė, kaip rūpinosi, kad vaikai neišeitų į mokyklą nevalgę, o grįžę rastų namuose šviežio maisto. „Reikėjo išleisti tvarkingus sūnus ir dukras – mergaitės dėvėjo uniformas su gražiomis nertomis apykaklaitėmis“, – dėstė pašnekovė.

Tačiau didžiausias rūpestis buvo, kad vaikai baigtų vidurinę mokyklą. „Mano mama irgi norėjo visus savo vaikus išleisti į mokslą. Ir jie baigė ne tik vidurinę mokyklą – dauguma ir aukštuosius mokslus, bet aš nė septynmetės nebaigiau ir dėl to labai gailiuosi. Man labai patiko istorija, mėgau piešti, bet nesimokiau“, – prisipažino R. Ramanauskienė. Taigi abu su vyru skatino, kad dukros ir sūnūs mokytųsi. Jiems sekėsi, bet ne visi vaikai norėjo siekti mokslo – teko visaip skatinti, ir geruoju, ir net bausmių griebtis. „Mūsų vaikai nepyksta – mažasis sūnus Petras padėkojo, kad visi gerais žmonėmis užaugo, – šypsojosi R. Ramanauskienė ir pridūrė, kad juos taip pat griežtai auklėjo.

Netektys baisiau už gaisrą

Būrį vaikų auginančios šeimos neaplenkė nelaimės. Prieš 40 metų supleškėjo medinė Ramanauskų troba, kurią pasistatė patys, ir tik porą dešimtmečių joje gyveno. Iki šiol Rozalija nepamiršo to birželio ryto – užsidegė nuo televizoriaus. „Dar nebuvome visai įsirengę, bet vyras jau buvo daug padaręs, gražų balkoną sumeistravęs“, – prisiminė pašnekovė. Šeimai teko pakilti iš pelenų – toje pačioje vietoje iškilo naujas mūrinis namas. Ji čia ir gyvena.

„Bet tai ne skaudžiausia nelaimė – jeigu būtų gyvas vyras, dukros“, – atsiduso R. Ramanauskienė. Našle ji tapo 59-erių metų. Tuomet jaunėlis Petras mokėsi vidurinėje – vienai reikėjo išleisti į mokslą. Po 5 metų palaidojo dukrą Rožę, kuriai tebuvo 23-eji. Rožė Ramanauskaitė 1997 m. dalyvavo grožio konkurse „Mis Lietuva“, o po metų žuvo avarijoje. „Vilnietė anūkė Laima ją pakvietė mane aplankyti – po operacijos gydžiausi Palangos sanatorijoje. Bet slidžiame kelyje sumėtė automobilį ir šis pateko po sunkvežimiu. Rožę visai sumaitojo, o anūkę sudėliojo iš gabalėlių“, – šiurpų įvykį atskleidė pašnekovė. Stipriai sužalota menininkė Laima liko gyva. Ji nutapė ne vieną močiutės Rozalijos portretą, įamžino ir senelį Petrą. Beje, meniškos prigimties žmonių šioje giminėje yra daugiau. R. Ramanauskienės dukterėčia Dalia Kutkaitė – žymiausia Lietuvos gimnastė, meninės gimnastikos Europos čempionė. „Ji paveldėjusi močiutės, mano mamos, genus. Ši buvo lanksti, stipri, tiesi kaip styga ir sulaukusi senatvės“, – atskleidė senjorė Rozalija.

Prieš 5 metus R. Ramanauskienę į Prezidentūrą, motinų pagerbimo, apdovanojimo ceremoniją, kartu su kitais vaikais lydėjo ir dukra Liuda. O prieš dvejus metus ji atgulė amžinojo poilsio šalia tėčio ir sesers Rožės. Kapinės – šalia namų, anapus gatvės. Rozalija jas mato kasdien, kartais išeina pasižiūrėti.

Džiugina vaikų sėkmė

„Bet su viskuo tenka susitaikyti“, – išmintingai ištarė R. Ramanauskienė. Liūdesys išnyksta prisiminus vaikų vestuves, pirmosios anūkės Laimos gimimą. Dabar jau turi 14 anūkų ir 3 proanūkius. Džiugina, kad gerai sekasi 7 metus Amerikoje gyvenančiam Petrui ir jo šeimai. Ypač smagu, kad devynmetis ir dešimtmetis anūkai moka lietuviškai ir net žemaitiškai šnekina močiutę. Šį birželį Petras apsilankys gimtinėje – nuotaiką skaidrina laukimas. Atvyksta ir Norvegijoje gyvenanti Virginija, kuriai teko 18 metų dirbti Seime. Mamą lanko ten gyvenantis Antanas, o Artūras iš Kelmės atvyksta kiekvieną savaitgalį.

Gražių svajonių, užsiėmimų turėjo sukaktuvininkė – kadaise dailiai siuvinėjo, vaidino Endriejavo kultūros namuose, labai mėgo skaityti knygas. Nuo jaunumės skaito rajoninį laikraštį „Banga“, su pagalbininkėmis rūpinasi bijūnais ir kitomis gėlėmis savo sodyboje. Nuotaiką skaidrina susitikimai su bendraamžiais parapijos dienos globos centre.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių