Dingę

Jau tapo įprasta, jog mokytojos, gydytojos, pardavėjos – daugiausia vis moterys. Ir tai nėra vienintelės moteriškėjimo pagreitį įgavusios profesijos (beje, tokios jos buvo ne visada). Dabar apskritai gyvenam laiką, kai moterys visur. Jos vedėjos, direktorės, valdytojos, ministrės. Atrodo, tarsi Lietuvos vyrus karas būtų pašaukęs. Kažkokie tylūs, neryškūs, lyg į pogrindį besitraukią. Užtat moterys triukšmingu dominavimu užpildo beveik visą žiniasklaidos ir visuomeninio gyvenimo erdvę. O kur dingę vyrai? Kur dar galima juos pamatyti ir išgirsti?

Pirmiausia ten, kur kalbama apie vaikus. Mat nemažai jaunų vyrų tapo tiesiog supertėčiais, taip mylinčiais savo vaikus, kad, atrodo, gyvenimas apie juos tik ir sukasi. Šie tėčiai dalyvauja gimdymuose, ima tėvystės atostogas, augina vaikus iki darželio, išsiskyrę bylinėjasi dėl vaikų priežiūros teismuose, skiria jiems bemaž visą savo laisvalaikį. O ką jų moterys? O moterys dirba, siekia karjeros, šoka politikon, nustumdamos vyrus šonan, kuria verslus, visom jėgom įrodinėdamos, kokios jos stiprios ir sumanios. O kai kalbama apie smurtą šeimoje, artimoje aplinkoje, dar labai neaišku – kas ką. Ar tikrai statistika rodo vyrų „lyderystę“ šioje srityje, kyla pagrįstų abejonių. Jeigu nuosekliau pažiūrėtume kriminalines Lietuvos žinias, tai susidaro įspūdis, jog daugiausia moterys švaistosi peiliais, spjaudosi, kandžioja ir spardo tvarkos daryti atvažiavusius pareigūnus, girtos sėda prie vairo, viešai ir trankiai barasi su kaimynais. Ne taip seniai nuskambėjo istorija, kaip atvežta į ligoninę jauna panevėžietė suniokojo priimamąjį, sulaužė baldus, išspardė daiktus ir kitaip siautėjo visai nepaisydama medikų. Taigi nesuprantu skirstymo – smurtas prieš moteris, vyrus, vaikus. Tiesiog joks smurtas negali būti pateisinamas, nesvarbu, koks jis būtų ir prieš ką būtų nukreiptas.

Rūpestingi tėčiai daug dėmesio skiria savo vaikų ugdymui. Viskas būtų gerai, taip ir derėtų, bet kai susmulkėjama tiek, kad reaguojama vos ne į kiekvieną vaikui nepatikusį poelgį, jau kyla abejonių. Darželyje stumtelėjo, mokykloje įžeidė, būrelyje kamuolio nepametėjo, nedraugavo. Ir tėčiai skuba aiškintis, tuoj įžvelgia patyčias, skriaudą, smurtą. Žiūrėk, kitą dieną jau vaikai viską pamiršę, draugauja lyg niekur nieko, bet atsakingi tėčiai dar narsto situaciją, kaltųjų ir nuskriaustųjų tebeieško. Žinoma, gerai, kai vaikas žino, jog tėvai jo skriausti neleis, tik ar kiekviena vaikiška išdaiga jau verta tokio „teisminio“ proceso. Ir dar. Kažin ar toks požiūris neprisidėjo, jog auga labai jautri ir pažeidžiama karta? Jeigu tik vaikelį kas bando paliesti, tuoj išsirikiuoja basakojų mamų ir tėčių pulkas, pasiryžęs negirdėti, nenusileisti, nepasiduoti. Kylama tarsi į žūtbūtinį mūšį su ne mažiau garsiu šūkiu „Už vaiką!“

Neseniai teko pabuvoti vieno Klaipėdos privataus darželio popietėje, kur vaikai pasakojo ir demonstravo savo mylimiausius žaislus. Bet pasakojo tik keli, nes kiti… prisiglaudę prie savo mamyčių (šioje popietėje tėčių buvo mažai) būsimieji pirmokai vos porą trejetą sakinių išlemendavo, nedrąsūs, susigūžę, akis nudelbę. Užtat vos tik vaikas stabteli, tuoj pagalbon šokasi mamytė ir čiupusi žaislą ima pasakoti pati. Greit apskritai mamos perėmė iš auklėtojų vadovavimą ir popietė virto mamyčių pasakojimu apie savo vaikų žaislus. Toks įspūdis, jog vaikus jos rytais aprengia, apauna, nuveža, palydi. Jokio savarankiškumo, jokios vaiko iniciatyvos. Galima lengvai nuspėti, jog paskui parinks mokyklą, mokytoją, ruoš drauge namų darbus, išrinks profesiją, studentaus. Taip auginami ne gyvenimo kūrėjai, greičiau vartotojai, nežinantys, kaip savo darniai surikiuotą kasdienybę padaryti įdomesnę. Na, tada greičiausiai ir atsiveria keliai įvairaus pobūdžio priklausomybėms, apie kurias nuolat kalbama Seime ir vis bandoma jas ne tik pateisinti, bet ir įteisinti.

Prancūzai, kalbėdami apie vyrų gyvenimo paklydimus, turi garsųjį iš Diuma romanų atėjusį posakį „ieškokite moters“. Bet dabarties gyvenimo paveikslas greičiausiai jį pakeis į labiau atspindintį tikrovę – „ieškokite vyrų“.