Dingusios talijos beieškant
Sako, dabar akcentuoti savo lytį – prasto tono ženklas. Nei savo kalbėsena, nei elgsena, nei išvaizda geriau neišsiduoti, kas esi. O priklausymą kuriai nors lyčiai kiekvienas, esą, galėtų pasirinkti sulaukęs pilnametystės.
Tai – palanki prielaida vadinamai unisekso industrijai. Kad neužsitraukčiau kalbos sergėtojų nemalonės, skubu patikslinti vartotojų lūpose dažnai skambantį tarptautinį terminą – tai ir moterims, ir vyrams tinkantys drabužiai, batai, parfumerija, aksesuarai ir kt.
Sunku dabar atsekti, kieno išmonės rezultatas ta unisekso epidemija: sociologų, lygių galimybių ir teisių gynėjų, rinkodaros specialistų ar pačios visuomenės, gyvenančios pertekliaus sąlygomis.
Dažnas šiai epidemijai pasiduodame nepastebimai. Ir aš kartais pasikvėpinu vyriškais kvepalais, užsimaukšlinu sutuoktinio marškinius ar nosį pabalnoju jo saulės akiniais. Ne dėl mados – dėl patogumo.
Nors ir kaip patogu, uniseksas netapo mano kasdienybe. Drabužinėje vis dar vyrauja suknelės ir sijonai, dievinu aukštakulnius, o moteriškumą puoselėjančių procedūrų nė neketinu išbraukti iš savo dienotvarkės. Sakot – nemadinga?
Bet juk yra ir kitų epidemijų: jaunystės kultas, grožio kultas, mitybos sprendimų, sporto ir net farmacijos pramonės variklis – sveikos gyvensenos kultas. Pastarajam pasiduoti dabar taip pat labai madinga. Man, prisipažinsiu, sekasi sunkokai, todėl ir tenka dabar postringauti apie dingusią taliją. O beviltiškai bandant susigrąžinti mergautines apimtis, galvoje vis sukasi mistinis skaičių derinys 90x60x90.
Startavus Naujiesiems metams, artėjant gimtadieniui, prasidėjus atostogoms, įpusėjus vasarai – laiko žymės, kada vis pasižadu ir atidedu užmojus bent šiek tiek priartėti prie mados podiumo madmuazelėms būdingų apimčių. Aišku, kad 60 cm talijos aš nepasieksiu niekada. Pageidauju tik šiek tiek – kad žingsniuojant paplūdimiu nereiktų sau vis priminti įtraukti pilvą ir pasitempti.
O čia juk – dar vienos epidemijos, atvirai eksploatuojamo nuogumo, padarinys. Kai ekrane, plakatuose, žurnalų puslapiuose visos pusnuogės ir laibos, nelieka nieko kito, kaip kelti sau iššūkius: palieknėti, pajaunėti, pagražėti. Kur ten nekelsi, jei tokį tikslą turi net idealiai nulietos gražuolės.
Anądien „Facebook’e“ užmačiau straipsnį apie naujutėlaitį grožio saloną. Tiesa, ne mūsų krašte – Šiauliuose. Į jo atidarymą, rašo, susirinko gausus būrys garsių žmonių. Salono svarbą Šiaulių moterims norėjusi atskleisti pramogų scenoje gerai žinoma dama (tenka pripažinti, jauna, graži ir liekna) akcentavo, kad nuolat savyje ieško erzinančių dalykų, o suradusi tiesiog apsilanko grožio salone ir juos eliminuoja. Įvardijo ji ir kas labiausiai padeda: veido valymas, injekcijos, masažai, aparatinės procedūros. Po jų, esą, labai išauga pasitikėjimas savimi.
Žinoma, palepintas kūnas mums atsidėkoja gera savijauta, pasitikėjimu savimi ir teigiamais išvaizdos pokyčiais. Esąs ir posakis, kad grožis – kapitalo forma. O, norint grąžos, investicijos neišvengiamos.
Kalbant apie investicijas maga vėl grįžti prie skaičių, tik iliustruojančių ne apimtis.
Užmačiau interneto erdvėje 10 priežasčių, kodėl verta kasdien skaityti knygas. Tai – savotiška pramoga, suteikianti žinių, lavinanti smegenis, dėmesio koncentraciją, atmintį, empatiją, bendravimo įgūdžius, gerinanti psichinę sveikatą, ilginanti gyvenimo trukmę ir mažinanti stresą.
Aišku, kad skaitymas nėra panacėja nuo aibės gyvenimo negandų. Tačiau daugiau laiko skyrus prasmingoms knygoms, gal mažiau laiko liktų svarstymams apie savo, o ypač kitų lytiškumą, priekabėms savo išvaizdai ir talijos apimčių matavimui po kiekvieno užkandžiavimo.
Laura SĖLENIENĖ
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, lektorė
