Dituviškę stiprino ir skaudžios patirtys
„Malonu „Bangoje“ skaityti pasakojimus apie gerus žmones. Papasakokite apie Dituvos pagrindinėje mokykloje dirbančią Renatą Padeginskienę, bibliotekininkę ir mokytoją. Žavi jos aistra gyvenimui. Ji dirba kūrybiškai, mato širdimi. Renata sugeba uždegti vaikus – jos inicijuoti renginiai įdomūs, nestandartiniai. Ji mėgsta poeziją, laisvalaikiu kuria kvapnų muilą. Parašykite apie mūsų kolegę“, – siūlė į redakciją paskambinusi Birutė Gedmintienė.
Su R. Padeginskiene susitikome, kai ji paminėjo savo 50-ąjį gimtadienį. Gyvenimo pusiaukelėje atsidūrusi sukaktuvininkė ištarė, kad prasmingas jos nueitas kelias. Ji dėkojo tėvams, gražiai užauginusiems, išauklėjusiems. Ir Dievui – už parodytą doros, meilės ir teisingumo kelią.
Stiprybė – šeimoje
„Džiaugsmo kupina sutikau savo jubiliejų, – prisipažino Renata. – Aš turiu viską – šeimą, vaikus, namus, darbą, pomėgius, tėvus. Viską darau iš širdies – myliu gyvenimą ir žmones.“ Neatsitiktinai kolegos jai padovanojo širdies formos antspaudą.
R. Padeginskienė išmėgino save viešojo maitinimo įstaigos virtuvėje, kultūros srityje, vaidindama mėgėjų teatre, ir jau 17 metų dirba Dituvos pagrindinėje mokykloje. Prieš kelerius metus ji sumaniai ir išradingai Priekulėje vedė respublikinę bitininkų šventę, kurioje dalyvavo daugiau nei 3 tūkst. dalyvių.
Dirbdama mokykloje džiaugiasi, kad čia niekas netrukdo kūrybiškai skleistis – kiek gražių, šiltų patirčių būta. Antai pasiūlė mokyklos bendruomenei švęsti padėkos šventę ir tapo tradicija. Su mokiniais puikiai sutarianti – buvę mokiniai aplanko, nepamiršta, pamalonina laiškeliais: „Kaip pasiilgau“.
„Nemoku dirbti valdiškai, atmestinai. Dėkinga tėveliams, kad taip išauklėjo, šeimai, kad manęs neuždaro, – kalbėjo R. Padeginskienė. – Šeima – mano stiprybė.“
Ji pasakojo, kad tėvai tris dukras auklėjo taip, kad nepamirštų viena kitos kur beatsidūrusios. „Viena sesė gyvena Amerikoje, kita – Londone, bet tai nekliudo bendrauti. Mes esame kartu, dalijamės savo jausmais, išgyvenimais, – džiaugėsi pašnekovė. – Turiu tėvelius – jaunatviškus, besidominčius šiandieninėmis naujovėmis. Muzikalioje šeimoje užaugusi muzikuoju nuo darželio.“
Neišnešiotukę saugojo mamos meilė
Dituviškė, parodžiusi krūvelę mažyčių megztų drabužėlių, skubėjo aiškinti, kad tai ne lėlės, o pagrandukės dukros Ugnės. Neišnešiotukės. Ji gimė 26 savaičių, 36 cm ūgio, svėrė 943 gramus. Pasak R. Padeginskienės, tada tik antrus metus šie neišnešiotukai buvo registruojami kaip naujagimiai. „Mums išgyventi teikė vos 1 procentą vilties, – pasakojo dituviškė. – Kauno klinikose praleidome porą mėnesių – pusantro kilogramo sveriančią dukrytę išleido namo. Tarsi lėlę parsivežiau.“
Bet Renata tvirtai pasižadėjo: užaugins. Vos gimusią pavadino Ugne. „Pagalvojau, kad iš mažos kibirkštėlės plykstelės didelė liepsna, kuri šildys aplinkinius“, – sakė ji.
Pašnekovė prisiminė, jog būta abejonių, ar dukrelė galės pati kvėpuoti, o ji užaugo ir baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją. Klarnetistė. „Savo stiprybe, tikėjimu, malda padėjau užaugti savo neišnešiotukei“, – kalbėjo Renata. Sulaukusiai 18-os Ugnei padovanojo pirmųjų jos gyvenime dėvėtų megztų drabužėlių pavyzdžius, kurie labiau priminė lėlės nei naujagimio.
R. Padeginskienė atskleidė ir kitą likimo išbandymą. Gražų birželio vakarą automobiliu važiuodama su abiem dukromis, nuriedėjo nuo skardžio. Labiausiai nukentėjo septynmetė Ugnė. „Ligoninėje pažiūrėjusi į veidrodį, ji ištarė, kokia baisi esanti. Buvo labai skaudu, bet netikėtai dukrytė pasakė: „Betgi mes visos gyvos.“
Renata džiaugėsi, kad su vyru Egidijumi Dituvoje pasistatė namą. „Dirbome visa šeima – ir dukros betoną maišė, – sakė ji. – Namas – vieta, kur galime susirinkti visi – mūsų tėvai, broliai, seserys. Mes – laimingi.“ Kartu gyvena jų vyresnėlė dukra Gytė su šeima, o Ugnė – Londone.
Net muile – jausmai
„Didžioji gyvenimo dalis jau nugyventa. Nebeturiu, ką prarasti – mėgaujuosi viskuo. Atėjo drąsa – gaila bus nepadarius to, kas mane traukia“, – kalbėjo R. Padeginskienė. Ir pridūrė, kad nieko gyvenime nėra neįmanomo. „Reikia svajoti – svajonės pildosi“, – šypsojosi pašnekovė.
Meniškos prigimties Renata praėjusį rudenį įniko gaminti muilą. „Naujasis užvaldęs pomėgis – savirealizacija, kūryba nuo užmanymo iki rezultato“, – tvirtino pašnekovė.
Muilą ji gamina šaltuoju būdu su natrio šarmu iš natūralių produktų – ožkos, avižų pieno, kokoso, avokado, augalinių aliejų. Spalvą išgaunanti iš prieskoninių žolelių, cinamono, gvazdikėlių, kitų augalų ir vaisių. Dituviškės sukurtas muilas – įvairių formų, dydžių, spalvų ir atspalvių, kvapnius ir bekvapius, patraukliai supakuotas. Renata sukūrusi ir specialų muilą kūdikiams, taip pat ūkišką. Neatsispyrė pagundai iš eterinių aliejų ir bičių vaško gaminti kremą-balzamą. „Išmėginau – labai tinka sausai odai“, – dalijosi patirtimi dituviškė.
Savo jubiliejiniam gimtadieniui ji sukūrė specialų muilą, kuris, anot Renatos, atspindi ją. Baltas, širdelės formos – meilės, šiltų jausmų išraiška, su akmenėliu – paslaptimi viduje, kuri paaiškės tik išmuilinus visą gabalėlį. „Jame viskas tikra, skaidru, šviesu“, – kalbėjo R. Padeginskienė, šiuo muilu apdovanojusi savo artimuosius ir draugus.
