Dreverniškis sugavo ne vieną auksinę žuvelę
Kadaise garsiame Drevernos žvejų kaime dabar pastaruosius suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Gavę europines išmokas, jie supjaustė laivus ir visam laikui padžiovė tinklus. Dreverniškiai juokauja, kad žvejai išnyks kaip dinozaurai. Vytautas Grauslys, save vadinantis žveju iš prigimties, mėgstamo amato neatsisakė.
Po darbo – su meškere
Užaugęs ant Minijos kranto Voveriškių kaime V. Grauslys tikru žveju tapo atvykęs į Dreverną. „Įsidarbinau žuvininkystės ūkyje vairuotoju, bet mano svajonė buvo žvejyba. Pasitaikius progai, perlipau iš mašinos į laivą – be teisės sugrįžti“, – šyptelėjo vyras.
Ir jau 35 metus savo pasirinkimo neišsižadėjo. Dabar Vytautas žvejoja vienoje įmonėje Juodkrantėje. Kai grįžta iš darbo ir jaučia, kad gali kibti žuvys, – už meškerės ir iškeliauja. „Bet kartais net katinui neparnešu“, – prisipažino užkietėjęs žvejys. Ir pridūrė, kad žvejyba tinklais – darbas, o meškere – poilsis, atsipalaidavimas. Jo nuomone, meškerioti žymiai naudingiau nei kiurksoti prie televizoriaus.
V. Grauslys pasakojo, kad anuomet Dreverna buvęs stiprus žvejų kaimas. Čia gyvavęs žuvininkystės ūkis sugaudavo daugiausia žuvies iš visų pamario ūkių. Žvejai pasiekdavo kitą marių kraštą ties Kaliningradu.
O kiek stintų sugaudavo! „Šiemet mažai mariose stintų buvo. Bet jau baigėsi sezonas. Dabar žvejojame karšius, kuojas, ešerius, sterkus“, – pasakojo žvejys.
Kaip anksčiau, sugauna karšių, bet ungurių mariose labai sumažėjo. Žvejys girdėjęs, kad sovietmečiu jų mailių pirkdavo Prancūzijoje, įžuvindavo marias, o pastaraisiais dešimtmečiais niekas tuo nesirūpino.
Mariose ištveria ne visi
„Anuomet žvejai gerai uždirbo, todėl daug norinčiųjų įsidarbinti buvo. Bet kai išvykdavo žvejoti savaitei, į kitą reisą nebenorėdavo, – pasakojo V. Grauslys. – Reikia mėgti žvejybą – per prievartą ilgai neištempsi, tik kankinsiesi. Be vargo neištrauksi žuvies iš marių. Vėjas, audros tinklus sudrasko, nuneša.“
Vytautas patikino esąs žvejys iš prigimties. „Mano tėvelis labai mėgo meškerioti. Ir aš, vaikas, dar mokyklos nelankydamas, meškeriojau. Mokiniai grįždavo po pamokų, o aš su lydeka – nuo Minijos“, – dalijosi prisiminimais.
V. Grauslys pasakojo, kad apsigyvenęs Drevernoje turėjo galimybę bendrauti su vietiniais gyventojais – šišioniškiais. Senbuviai išmokę pažinti marias, priekrantes, vietas, kur galima praplaukti laivui neįstrigus ant seklumos.
Pamario žmonės žvejyba vertėsi nuo neatmenamų laikų.
Skaniausias – ungurių troškinys
Vytautas prisipažino, kad ne tik mėgsta žvejoti, bet ir valgyti žuvį. „Ant mano stalo ji gali būti kas antrą dieną“, – sakė pašnekovas. Skanių patiekalų paruošia žmona, tačiau ir jis moka gardžiausių žuvies valgių pagaminti.
„Išvykę žvejoti, laivuose virdavome žuvienę, troškinį. Grįžę namo, nebevalgydavome vakarienės. Žmonos stebėjosi, kodėl? Kai parvežėme paragauti, ką mes valgome, suprato“, – šypsojosi pašnekovas.
Žvejai virdavo ungurių troškinį su bulvėmis, svogūnais, krapais, grietine. „Pats skaniausias patiekalas būdavo, o dabar ungurio paragaujame tik keletą kartų per metus“, – prisipažino žvejys. Jis pasakojo, kad anuomet per tradicinę Žvejo šventę jie virdavo gardžiausią žuvienę.
V. Grauslys išsaugojo didžiausio savo laimikio – 9 kg svėrusios lydekos nuotrauką. „Prieš porą metų ištraukiau – pusvalandį vargau. Rekordas Drevernoje“, – džiaugėsi Vytautas. Anot jo, iš tokios didelės žuvies galima kotletus kepti, bet ir skanius kepsnius išeitų pagaminti.
Žvejui labiausiai patinkanti natūralaus skonio žuvis: užtenka pagardinti druska, pipirais – ir jokių prieskonių daugiau nereikia.
Ar patyręs žvejys nesvajoja apie auksinę žuvelę? „Ne kartą buvome pagavę, – šypsojosi jis. – Tarp kuojų pasitaikė aukso spalvos žuvelė – išsiskyrė iš kitų. Visada paleisdavome šį talismaną“, – kalbėjo V. Grauslys.
