Drevernos muziejuje – svečiai iš Vokietijos
Šį pavasarį Drevernos Jono Gižo etnografinę sodybą aplankęs Vokietijoje gyvenantis laivadirbio vaikaitis Ernstas Gižas (vok. Ernst Giszas) savo prisiminimais apie vaikystę Klaipėdos krašte, pabėgimą į Vakarus, tėvą Martiną ir patį senelį Joną Gižą (1867–1940) noriai dalijosi su muziejaus darbuotojais.
Ernstas Gižas gimė 1938 metais šalia Ventės esančiame Šturmų kaime, Martino Gižo (1910–2005) ir Evos Eglins (1914–2007) šeimoje. Ernstas iš nuotrupų prisimena, jog tekdavo nemažai laiko praleisti pas senelį Drevernoje, kadangi tėvai daug dirbo ūkyje. Anūko atmintyje Jonas Gižas išliko kaip griežtas, rimtas, už šėliojimus visada baudžiantis žmogus. Seneliui mirus ir tėvui išėjus į armiją, Ernsto gyvenimas pasikeitė. Ilgą laiką Šturmuose jis gyveno tik su mama. SSRS užėmus Lietuvą 1944 m., tėvas Martinas Gižas pateko į nelaisvę – lagerį Krasnodare, vėliau perkeltas į Uralą dirbti šachtose. 1949 m. pablogėjus sveikatai, Martinas, kaip buvęs karo belaisvis, paleistas namo. Tačiau gimtinėje niekas jo nebelaukė, kadangi Ernstas su mama dar karo metu pradėjo įgyvendinti savo didįjį pabėgimą į Vokietiją. Anot Ernsto, tai buvo vienas sunkiausių jo gyvenime išbandymų. Ilgą kelionę į Vakarus jie pradėjo nuo Drevernos, kuomet laivu plaukė į Nidą ir nuo ten ėjo iki Kaliningrado. Pasiekę šį miestą Ernstas su mama įsijungė į pastarojo įvardintą „pabėgėlių kelią“. Net šiandien Ernstas, sunkiai tvardantis ašaras, pamena laimingą šios kelionės pabaigą. Kaip pats teigia, galėjo baigtis daug liūdniau, kadangi likus tik paskutinei atkarpai – iš Gdynės laivu pasiekti Šiaurės Vokietijos krantus, Ernstas su mama į jį nespėjo. Būtent šiuo reisu plaukdamas garsusis vokiečių laivas Vilhelmas Gustlofas (vok. Wilhelm Gustloff) nuskendo Baltijos jūroje, kai jį bombardavo Sovietų Rusijos povandeninis laivas 1945 metų pradžioje. Iki šiol tai laikoma kone didžiausia laivo katastrofa per visą istoriją. Perpildytu, tuo metu geriausiu pasaulyje kruiziniu laivu plaukė apie 10 000 žmonių, daugiausia civilių, kurie sovietinės priespaudos genami bėgo į Vakarus iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto. Tad išvengę nelaimės galiausiai Ernstas su mama po kelerių metų klajonių pasiekė Vakarų Vokietiją, pirmiausia apsistojo pabėgėlių stovykloje, vėliau persikraustė į Bochumą. Ten pastarieji ir sulaukė grįžusio iš nelaisvės Martino.
Po ilgų išsiskyrimo metų šeima galiausiai vėl pradėjo kurti gyvenimą kartu. 1963 metais Ernstas Gižas su tėvais persikraustė į Vakarų Vokietijoje esantį nedidelį miestelį Kionigsvinterį, prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas. Įgijęs mechaniko specialybę ir galiausiai įsitvirtinęs naujoje vietoje, Ernstas vedė savo išrinktąją. Kartu su Kristina (Christine) susilaukė 3 sūnų, kurie taip pat iki šiol gyvena Vokietijoje. Jie aktyviai domisi tėvo gimtine ir didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis.Ernstas Gižas gražiausius savo vaikystės metus, praleistus Klaipėdos krašte, iki šiol atsimena su šypsena ir nostalgija. Ir nors praėjo daug metų nuo pasitraukimo į Vakarus, Ernstas niekada neužmiršo savo gimtinės, kartas nuo karto aplankydavo Drevernoje likusius artimuosius (tėvo seserį Evą Gižas, pusbrolį Joną Staras), ir šiandien vis dar užsuka pasižvalgyti po sodybą. Deja, Šturmų kaimo senieji Ernsto namai sovietmečiu melioracijos nuniokoti šiandien nėra išlikę. O ir senelio sodyba per pastaruosius metus ganėtinai pasikeitė. Tačiau Ernstas pripažįsta, jog, be abejonės, malonu aplankyti senąją tėviškę, kuri visada primins vaikystę.
Dovilė VAIČIULYTĖ
J. Gižo etnografinės sodybos filialo vadovė
